Be abejonės, toks pavadinimas skamba iššaukiančiai. Ar gali būti visraktis, kuris atvertų kelius į žvejybos sėkmę? Atsakyti galima gana drąsiai ir pagrįstai - taip.
Sėkmė ateina tada, kai tarpusavyje suderinamos kelios pamatinės koncepcijos, kaip, tarkime, sugebėjimas atsidurti reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku. Ir daugiau jokių spėliojimų ir vaikščiojimo apgraibomis. Žvejybos sėkmės formulė paremta faktoriais, kurie padeda greitai nustatyti kur plaukioja ir svarbiausia maitinasi aktyvios žuvys. Kiekviena komanda, kuri siekia laimėti, privalo turėti savo strategiją ir planą. Jo riekia ir kiekvienam, kuris imdamas į rankas meškerę jau žino ko nori.
Žvejybos sėkmės formulė pakankamai sudėtinga ir ją sudaro daugybė kintamųjų. Dažniausiai užtenka atsiminti, įsisavinti ir panaudoti keletą svarbių dalykų, kurie padeda suprasti, jog sėkminga žūklė yra ne atsitiktinumas, o teisingos taktikos rezultatas.
Didžiojoje vandens telkinio dalyje žuvų nėra
Tokia paprasta tiesa dažnai tampa pradiniu tašku, nuo kurio prasideda tikrasis žvejybos suvokimas. Nesvarbu kur žvejojama: ežere, tvenkinyje ar upėje – 90 procentų žuvų gyvena tik dešimtyje procentų vandens. Todėl viena iš nekibimo priežasčių, kai pradedama skųstis, jog žuvys nekimba, yra paprasčiausia ta, jog žuvų ten ir nėra. Pirmasis klausimas, kurį turi užduoti kiekvienas atsidūręs prie vandens: „kur yra žuvys ir ko jos nori?“
Beveik visos žuvys yra gilumos seklumose
…arba tarpe tarp gelmės ir seklumos.
Taip, skamba kiek neįprastai, daug priimtiniau skambėtų žodis „povandeniniai kalneliai“, tačiau tai neišreikštų to, ką norima pasakyti. O pasakyti norima tai, jog žuvys renkasi tas vietas, kur atsiranda žymesni gylio pasikeitimai.
Žuvys mėgsta pokyčius
Visos žuvų rūšys renkasi prie dugno reljefo pasikeitimų. Tai gali būti jau minėtas standartinis povandeninis kalniukas, vieta kur besitęsianti vienoda dugno plokštuma staiga pakyla į viršų ir sudaro įvairius kauburėlius ar jų virtines. Tai gali būti užlieta upės ar upelio vaga. Taip pat puikiu prieglobsčiu žuvims tampa užtvindyti keliai ar tiltų liekanos.
Upėse tokias vietas išduoda srovės verpetai, kur susiduria skirtingos srovės. Tai gali būti ir dumblių sąnašos susidariusios nuo vėjo bei verčiančios planktoną judėti į seklumas, kur prasideda mitybos grandinė. Pirmiausia pasirodo nedidelės žuvelės, paskui kurias atseka didesnės ir, be abejo, plėšrūnai.
Tokie povandeniniai dugno pokyčiai suteikia žuvims patogias pozicijas ilsėtis, maitintis, pulti, vieniems slėptis nuo grobuonių, o šiems likti nepastebėtiems savo aukų…Bet kuriame vandens telkinyje tokių dugno reljefo pasikeitimų paprastai netrūksta, tačiau, tai vis dėlto dar nereiškia, kad ties kiekvienu tokiu vandens telkinio reljefo pasikeitimu visada rasite žuvų.
Bus daugiau
