Valerijaus Gergijevo diriguojamo Londono simfoninio orkestro koncertas, įvykęs birželio 21 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, į X-ąjį Vilniaus festivalį kaip gaivaus vėjo gūsis įsiveržė netikėtai, šiam jau įsivažiavus ir viešai išskleidus jubiliejinę muzikinių vakarų kompoziciją.
Tačiau kokia gi šventė be staigmenų ir dar be malonių staigmenų? Aišku, belaukiant tokių retų mūsuose svečių, kaip kad vienas savičiausių šių laikų dirigentų bei šimtametę tradiciją puoselėjančių simfoninių kolektyvų, iš anksto gal ir nesvarstome apie koncertinės programos turinį, tikėdamiesi vien jau vertingos gyvos muzikinės patirties, sąlygotos tokių atlikėjų statuso. Tačiau kaip tik šio koncerto programa, iškalbingai prabylanti ir mėgėjui, ir profesionalui, ir gal atsitiktiniam klausytojui, atskleidė tą interpretacinės meistrystės matmenį, kuris, regis, beveik neabejotinai paskatino šį vakarą į publikos atmintį įrašyti kaip ryškiausią Vilniaus festivalio simfoninio žanro koncertą.
Anonsuojant tokius muzikinius įvykius paprastai susiduriame su reklamos siūlomais įvaizdžiais, kurie – patiktų mums ar ne – tapo natūraliu ir neišvengiamu priedu. Vis dėlto išklausius ne tik šį, bet panagrinėjus ir daugiau V. Gergijevo koncertų, įrašų, norėtųsi pastebėti, kad viešai formuojamas šio dirigento, kaip demoniško, gaivališko įvaizdis neretai prasilenkia su tikrove. Tai, ką tenka patirti, klausantis V. Gergijevo interpretacijų, veikiau pavadinčiau aukštos muzikinės kultūros, mąstančio menininko kūrybos poveikiu. Ir toks poveikis, regis, alsuoja iš įvairiausio pobūdžio bei stilistikos partitūrų, kurių kiekviena dirigentui suteikia išskirtinį impulsą.
Štai vilniškį koncertą, nors ir kiek vėluojantį (o tai privertė sunerimti tiesiogine ir netiesiogine prasme perkaitusią publiką), pradėjo W. A. Mozarto operos „Figaro vedybos“ uvertiūra. Trapiai ir pakiliai skambantys styginių unisonai, elegantiški melodijų nėriniai, ramiai artikuliuojamos temos, žėrinti orkestrinė technika – ir visa tai be jokios manifestacijos, aplombo, be jėgos. Tiesiog muzikalu, malonu, šventiška.
Po šios įžangos – programinė romantinė partitūra, P. Čaikovskio uvertiūra fantazija „Romeo ir Džiuljeta“, daugeliui klausytojų savomis konvencijomis pažįstama ligi smulkiausių niuansų. Tačiau ir čia galėjai pajusti, jog dirigentas suradęs individualių impulsų kūrybai. Šioji susikoncentravo ne tiek į nenuginčijamą teksto regimybę (temas, struktūrą) - stambų, aiškiai matomą planą, kiek į tai, kas slypi už jo – artikuliacinius bangavimus, melodijos vingio ištarmes, instrumentinio audinio raštą. Tuomet suvoki, kaip skirtingai galima konstruoti romantinės muzikos dvasią – šiuo atveju be ašarų, atodūsių, be kuo garsiau skelbiamo dramatizmo, o tiesiog muziką įvelkant į subtilumu persmelktą poetinę iškalbą, kuriai svarbu kiekviena meninio vaizdo detalė, ritmo atkarpa, kiekvieno niuanso gyvybingumas, energijos tvinksnis.
Antroji koncerto dalis buvo paskirta D. Šostakovičiaus muzikai – skambėjo Ketvirtoji simfonija c – moll, op. 43, sukurta 1936 metais. Epochos balsas, sklindantis šiame D. Šostakovičiaus trijų dalių veikale, suskambo paralelėmis ir su kitų autorių kūryba, tačiau visumos logika išsiskleidė atpažįstama vėliau šio kompozitoriaus plėtotų vaizdinių įvairove. Jos akivaizdoje nelengva pasiekti vientisumo, darnos – atrodytų tiek daug skirtingos medžiagos, kurią suvaldyti – esminė interpretuotojo užduotis. Iš tiesų kūrinys tapo savotiška Londono simfoninio orkestro meistriškumo reprezentacija, atsiskleidusia preciziška disciplina, darniu instrumentų tarpusavio sambūviu, o visa tai liudijo ir absoliutų pasitikėjimą dirigento menine valia (o, kad tai dažniau galėtume pastebėti mūsų vietinėje koncertų praktikoje...). Visumos logiką V. Gergijevas šįkart grindė tarytum jau literatūriniais dėsniais, kur ne tik plačiai išskleista mintis, bet ir ją formuojantis žodis turi svarią prasmę, kur fonas ir jo detalės sudaro neperskiriamą vienetą. Praleisi kelias, regis, nereikšmingas eilutes ir pamesi mintį. Tad visų trijų dalių D. Šostakovičiaus monumentas ir kiekvieno takto tartis alsavo gyvybe, yrėsi pirmyn, kad kūrinio kulminacijos išgyvenimas apimtų visa, kad taptų vienetinis ir visuotinis. Tai V. Gergijevui ir Londono simfoniniam orkestrui iš tikrųjų pavyko. Ir dar, įdomi ir įsimintina detalė – ko gero pirmąkart po koncerto teko girdėti tokiomis mūsų publikos ovacijomis apipiltus pavienius šio britų orkestro muzikantus. Ir tai buvo tikros, pelnytos pagarbos jiems išraiška.
Michailo Raškovskio nuotraukos
