Ką jau ką, o sezono pabaigai sukurti įsimintiną muzikos šventę G. Rinkevičiaus vadovaujamas Valstybinis simfoninis orkestras iš tikrųjų moka. Ir paprastai tai būna koncertai, reikalaujantys savo turiniui įprasminti didelių pastangų: ar interpretacinių - parengiant monumentalų veikalą, ar “diplomatinių” - pasikviečiant garsius užsienio solistus, ar finansinių - įgyvendinant meninę idėją.
Kiekvienam tokiam sumanymui būtinai pasitelkiant ir išankstinę energingą reklamą.Atmintyje dar ryškiai šmėsčioja operų “Porgis ir Besė”, “Simonas Bokanegra” koncertiniai pastatymai, galingo suomių boso Mati Salmineno koncerto triumfas. Ir būtent operų koncertiniai atlikimai, kaskart solidžiai gausinamas šio žanro kraitis, jau tapo Valstybinio simfoninio orkestro vizitinės muzikinės kortelės reikšminga dalimi, kaip ir G. Mahlerio kūrybos interpretacijos. O dėl operų, reikėtų pažymėti, jog šioje specifinėje orkestrui srityje, kolektyvas pastebimai įgudo - vis rezultatyviau šlifuojamas vokalo ir orkestro balansas, išraiškingesnė, lankstesnė tampa dinamikos kreivė, daugiau subtilumo, darnos aptinkame dainingoje orkestro partijos plotmėje, o instrumentiniai interliudai pulsuoja taiklia dramaturgine samprata. Dirigento G. Rinkevičiaus patirtis operos žanre neabejotinai augina Valstybinio simfoninio orkestro šios krypties profesinį meistriškumą.
Taigi ir vėl šio kolektyvo stabtelėta prie operos - šįkart tai vienas ankstyvųjų verizmo pavyzdžių, italų kompozitoriaus Ruggero Leoncavallo 1892 m. parašyti “Pajacai”, 2 veiksmų opera su prologu, kurios premjera šįkart sutapo su XIV šio orkestro sezono pabaiga. Laipsniškai - darbo, repeticijų procese - koncertinis atlikimas transformavosi į sceninį, su visomis tai skelbiančiomis priedermėmis: režisūra (Dalios Ibelhauptaitės), scenografija (Martos Vosyliūtės), kostiumais (Juozo Statkevičiaus), apšvietimu (Levo Kleino) ir dar Baltijos cirku (Petro Variakojo).
Statytojų ryžtas tam netinkančioje Kongresų rūmų salėje parengti “tikrą” operą, nugalėti erdvines kliūtis, žinoma, graži intencija. Tačiau tirštas pastatymo formos turinys anaiptol nenulėmė meninio rezultato kokybės. Manding, po išorine išraiška nugrimzdo autentiška veikalo esmė. Linksma, efektinga, paprasta, įspūdinga, bet ar dramatiška, tragiška - nežinia. Abejonių sukėlė ne tik svarbių orkestrinių epizodų sceninė iliustracija (nejaugi tokia reikalinga?), bet ir laisva verizmo stilistikos interpretacija.
Veristinė opera, gimusi paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje, greitai ir aiškiai formavo savo stilistiką, sutelkdama dėmesį į veikėjų jausmų, aistrų įtampą bei dinamiką, į žmogaus aistrų galią bei prigimtį, į apnuogintą kasdienybės prozą, kuri lydėjo veristinių kūrinių herojus, nepastebimus, nualintus, netaurius žmones. Tai savo ruožtu lėmė aktyvią aktorystės techniką, plastikos, mimikos ir gesto svarbą - visais atžvilgiais įtraukiantį veiksmą.
Premjeroms dažnai tenka nelinksma misija - prisiimti žiūrovų abejones, gal kitąsyk ir per reiklią kritiką. Juk operos sezonuose bręstantys spektakliai, žiūrėk, atlikus keletą pakeitimų, sustiprėja, dramaturgiškai įsikeroja. O viskas prasideda nuo premjerinės atspirties. Taigi ir šiam “Pajacų” variantui linkėtina neišnykti, o surasti tikresnį, tiesesnį kelią. Juoba vokaliniai ir instrumentiniai veikalo dėmenys tam atviri ir pasirengę. Gal ir buvo prasmingiau išsyk neforsuoti sceninio atlikimo, o išbandyti jėgas iš pradžių koncertiniame variante.
Koncertinio operos atlikimo ilgesys, ko gero, pagrįstas, nes Valstybinio simfoninio orkestro gerbėjai, regis, dar detaliai mena “Tocos” (ypač), “Otello”, “Simono Bocanegros” poveikį, maksimaliai sąlygotą vien muzikinės raiškos ir už jos slypinčios atlikėjų dramaturginės sampratos. Ir šįkart muzikiniai dalykai, bemaž be išlygų, nenuvylė. Įsitikinome svečio Badri Maisuradzės (Canio), mūsiškio Dainiaus Stumbro (Tonio) meninės vaizduotės pločiu, integruojančiu svarbiausius vokalo ir aktorystės elementus. Žavėjo ir Giedriaus Žalio (Silvio) vokalinės pajautos įtaiga, Vytauto Kurnicko (Peppe) taiklios arabeskos.
Mūsų scenos viešnia Jaqueline Mabardi (Nedda) savo išoriniais duomenimis puikiai tiko vaidmeniui, tačiau stokojo visapusiškos vokalinės potencijos, kurią galbūt sumenkino sceninio judėjimo užduočių gausa. Gyvybingai, paslankiai į veiksmo kaitą reagavo Kauno valstybinis choras (valstiečiai ir valstietės), vadovaujamas P. Bingelio.
Spektakliui pasibaigus, atrodo, vyravo pakili reginio sukelta publikos nuotaika, nesudrumsta drastiškos veikalo baigties, kuri tarytum ištirpo raudonų, mėlynų, baltų spalvinių dėmių, pabrėžtinai išryškinto nerūpestingo gyvenimo fejerijoje. “Pajacų” muzikos ir libreto autoriaus R. Leoncavallo čia gvildenta idėja tik trumpam šmėstelėjo ir nusklendė tolyn…
