Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, dėl pastato renovacijos šįmet anksčiau baigiantis sezoną, jį palydėjo dviem ilgaamžiais, publikos pamėgtais G. Verdi operų spektakliais, tardamas jiems “sudie”.
Balandžio 24 d. paskutinį kartą parodytas J. Vaitkaus režisuotas dešimtmetį gyvavęs “Nabucco”(scenografija D. Mataitienės), o balandžio 25 d. atsisveikinta su “Don Carlos” (režisierė N. Krotkutė), kurį rugpjūčio 2 d. dar pamatys tarptautinė publika Švedijoje, Dalhalos vasaros festivalyje.
Opera “Don Carlos” mūsų teatre statyta dar 1959 m., o naujesnis pastatymas gyvavo nuo 1981 m. Abu juos vienija dailininko Liudo Truikio (1904-1987) scenografija - dvi skirtingos meninės plastikos išraiškos, du kūrėjo žvilgsniai į monumentalų sudėtingos sandaros veikalą. Pastaruoju metu “Don Carlos” buvo vienintelis Vilniaus operos scenoje “gyvas”, L. Truikio fenomeną liudijantis, spektaklis, tad suprantama, visiškai nesinorėtų, kad jo iškilmingos palydėtuvės taptų šio scenografo epochos mūsų teatre baigiamuoju akordu, turint galvoje L. Truikio darbų gebėjimą alsuoti imponuojamai gaiviu šiuolaikišku pulsu.
“Liudo Truikio spektakliai - tai galinga regėjimo ir klausos įspūdžių manifestacija, teikianti žiūrovui tikrą ir gilų dvasinį katarsį”, - tai menotyrininkės I. Kostkevičiūtės žodžiai iš pratarmės L. Truikio jubiliejinės (1979 m.) parodos katalogui. Artėjant dailininko šimtmečiui, regis, kaip tik atsiranda proga rimtai ir konstruktyviai pamąstyti, apsispręsti dėl kultūrinio palikimo prioritetų, rasti būdų pelnytam šio menininko sceniniam renesansui, solidžioms jo asmenybės, kūrybos tyrinėjimų įamžinimo formoms.
Tad mąstant apie operą “Don Carlos”, manau, daugeliui natūraliai pirmąja iškylančia tema tampa šio spektaklio scenovaizdis, kurio poveikis, vos tik pakilus scenos uždangai, nedaug su kuo tesulyginamas. L. Truikio meninės vaizduotės stiprybė - jam vienam težinomu būdu prisikasti prie menų sintezės pagrindų, prie taikliai įžvelgtų dramą sustyguojančių esminių elementų, prie muzikinės prigimties iškalbos, svarbiausių partitūros gestų išraiškos. Štai tokioje virpančioje, įelektrintoje, muzikuojančioje, veikiančioje, reziumuojančioje ir inspiruojančioje erdvėje vyksta ir “Don Carlos” personažų drama.
Operos sezoną baigiančiajam spektakliui buvo sutelktos bemaž stipriausios muzikinės pajėgos. Dirigavo J. Aleksa, akylai budėjęs prie šios spektaklio versijos nuo pat jos atsiradimo, metai iš metų puoselėjęs muzikinę veikalo dimensiją. Pagrindinius vaidmenis sukūrė I. Milkevičiūtė (Elizabetė), I. Linaburgytė (Eboli), V. Juozapaitis (Rodrigas). Pakviesti du gastrolieriai - G. Grigoryanas (Don Karlas), S. Estesas (Pilypas II) - turėjo dar labiau sustiprinti šio veikalo įtaigą, žinant, kokie vokaliniai, artistiniai reikalavimai keliami šių vaidmenų atlikėjams.
Žvelgiant į šios monumentalios operos interpretacinę eigą, sunku atsispirti praeities klausymų, išgyvenimų patirčiai, kuri mena ir sėkmingiau įgyvendintą spektaklio visumą, kai kurių svarbiausių personažų vokalinės ir artistinės kaitros dermę. Klausantis S. Esteso formuluojamos, piešiamos Karaliaus Pilypo charakteristikos ir pripažįstant, gėrintis šio dainininko vokalo technika, subalansuota registrų kaita, vis dėlto pristigo gyvos motyvacijos, dramatiškos artistinės aistros, kurios ypač laukėme išsiskleidžiant III veiksmo monologe. Atmintin brovėsi mūsų boso V. Daunoro (beje, S. Esteso bendraamžio) šešėlis, savo samprata daugelio vaizduotėje subrandinęs šio personažo etaloną.
G. Grigoryano kuriamas Don Karlo vaidmuo pasirodė organiškiau integravęsis visumoje, juoba šiam dainininkui teko kone pačioje pradžioje įsilieti ir nesyk vėliau dainuoti vilniškiame pastatyme. Ypač išgyventa įkūnytos veikėjos charakterio derme alsavo I. Milkevičiūtės Elizabetė, pripildyta trapaus moteriškumo bei skausmo patirties sugestijos. Neabejotinai ryškiai, kaligrafiškai šios dainininkės įrašytas puslapis įeis ne tik į pastarojo spektaklio, bet ir į visą dviejų dešimtmečių jo gyvavimo istoriją.
“Don Carlos” dramą išraiškingai kūrė ir V. Juozapaitis, išsaugojęs savo herojaus Rodrigo koncepcinę liniją, į šį vaidmenį dosniai sutelkęs stipriąsias vokalines ir aktorines pajėgas. Savitą psichologinę atmosferą skleidė I. Linaburgytės Eboli, kurios sceninis paveikslas paliudijo dainininkę gebant vis atnaujinti raiškos spalvas.
Iš tiesų nors ir neaplenkė pojūtis, kad “senasis” “Don Carlos” jau prašosi naujos energijos syvų, kad solidaus amžiaus sulaukęs spektaklis turi pailsėti, tačiau kaip Liudo Truikio spektaklis (teneįsižeidžia kiti jį kūrę), kaip unikalus meninis reiškinys, jis neturėtų tapti kokios nors kolekcijos ar muziejaus eksponatu. Taigi ateinantys 2004-ieji - jubiliejiniai Liudo Truikio metai.
