Į 13-tą šiuolaikinės muzikos festivalį “Gaida” šįmet įtrauktos net dvi operos: spalio 9 d. renginį pradėjo B. Kutavičiaus opera-baletas “Ugnis ir tikėjimas”, o spalio 16 d. skambės A. Zagajkevič kamerinė opera “Skaičiai ir vėjas”. Pastaroji daugeliui publikos taps pirmuoju susitikimu su šios ukrainiečių kompozitorės muzika, o B. Kutavičiaus sceninis diptikas “Ugnis ir tikėjimas” jau iš anksto padiktavo tam tikrų nuojautų, lūkesčių.
Vieni, vasarą klausęsi pirminio jo varianto Trakų pilies kieme, laukė patobulinto rimto sceninio pastatymo, kiti, šio negirdėję, bandė įspėti, kokiu muzikinių priemonių potencialu šįkart pasikliaus B. Kutavičius, kurio kita opera “Lokys” jau keleri metai sėkmingai gyvuoja Nacionalinės operos ir baleto teatro repertuare.
Pats operos-baleto žanras, juoba kuriamas istoriniu siužetu, reikšmingų valstybės datų - pirmojo žinomo istorijoje Lietuvos vardo paminėjimo bei karaliaus Mindaugo karūnavimo - pagrindu, labai atsakingas ir sunkus uždavinys, aprėpiantis istorinį kontekstą ir visus kitus šio sintetinio žanro dėmenis, o svarbiausia - suteikiantis erdvę tų dėmenų sąveikai. Tad žinoma, tokiu atveju ypač reikšminga visa spektaklio statytojų grupės darna, jų siekiamo bendro rezultato galimybė, nors muzika, kaip viso sumanymo ašis, čia ir griežia pirmu smuiku. Kita vertus, tokio žanro pavyzdžiai premjerose nebūtinai perteikia visą meninę energetiką - jie turi galimybių būti koreguojami, redaguojami, todėl kartais pirmąsyk į sceną kūriniai palydimi dar su juodraščių apnašomis.
Naujausiu opusu kompozitorius B. Kutavičius turbūt nenustebino tų, kas jau kelis dešimtmečius su jo muzika natūraliai “gyvena” kaip su mūsų laikų ženklu. Chorališkumas ir rečitatyviškumas, minimalizmas ir kameriškumas, apeigiškumas ir folkloriškumas - visa tai kompozitorius įvairiais būdais derina sceniniame diptike “Ugnis ir tikėjimas”, formuodamas ramią, statišką, neagresyvią, nors ir dramatišką kūrinio atmosferą. Kitaip tariant, išlieka ištikimas savo braižui, kad ir nepateikdamas naujų, radikalių išraiškos priemonių.
Tokioje operos - baleto erdvėje nelengva dainuojantiems ir grojantiems atlikėjams, kurie, kaip soluojantys, tik trumpam iškyla virš partitūros, net savaip apnuoginami jos akivaizdoje, tačiau iš nedidelių, prasminių fragmentų privalo sukurti sceninį savo paveikslą. Ir tada norisi prisiminti opią, dažnai svarstomą problemą, kad šiuolaikinę muziką interpretuoti reikalingi specifiniai įgūdžiai, čia taip pat reikia gero aktorinio pasirengimo, reikia “nušlifuoti” intonaciją, ritminę preciziką, kurių premjeroje pristigo dar kai kuriems vokalistams, orkestro muzikantams. Beje, šiame spektaklyje ne kartą garsas stiprinamas mikrofonais, kurie savo funkciją šįsyk atliko nekokybiškai, skverbiantis pašaliniam fonui. O “skardžiabalsių” varpų gausmo (jei aštriau - triukšmo) įrašas kulminacijoje - nustelbė didelę dalį poveikio jėgos.
Kadangi šiuo rašinėliu nepretenduojama recenzuoti, smulkiai išanalizuoti naujosios B. Kutavičiaus operos, o tik pasidalyti “karštais” premjeros įspūdžiais, trumpam stabtelėsiu prie režisūrinio, scenografinio ir choreografinio dėmenų, šiuokart pasėjusių ne vieną abejonę (natūralu, kad istorinė siužeto linija iš anksto provokavo reiklų publikos dėmesį ir vertinimą). Tikėtina, kad režisierius J. Vaitkus, dailininkas J. Arčikauskas ar choreografė A. Naginevičiūtė įdėjo daug darbo gludindami savas “Ugnies ir tikėjimo” koncepcijas, kuriomis ieškojo dialogo su muzika. Tačiau šie sluoksniai spektaklyje vis dėlto stokojo organiškos visumos, sambūvio su muzikos plastika, su siužetu darnos, į sceną įnešdami nereikalingos sumaišties ar agresyvumo, natūralizmo ar nežinia iš kur ir kodėl atklydusios svetimos simbolikos apraiškų.
Pripažinkime, lietuviškų sceninių partitūrų kelias į teatro repertuarą niekada nebuvo lengvas, nerizikingas. Tikėkime, kad operos-baleto “Ugnis ir tikėjimas” darbo, kūrybos procesas neužstrigs ties asmeninių ambicijų slenksčiu, kad jis dar tęsiasi ir turi galimybių pasiekti geresnių visumos rezultatų.
O “Gaidos” festivalis šįvakar (spalio 10 d, 19 val. Nacionalinėje filharmonijoje) kviečia į antrąjį koncertą, kuriame skambės bemaž vien fortepijoninė muzika, atliekama Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų dueto, dalyvaujant Vainiui Sodeikai (fortepijonas), Antanui Taločkai (klarnetas) ir lenkų kompozitoriui ir pianistui Eugeniuszui Knapikui. Girdėsime kūrinius dviems fortepijonams (J. Juozapaičio ir D. Lango), trims fortepijonams (G. Sodeikos) bei trims fortepijonams ir klarnetui (E. Knapiko). Programa patraukli keletu požiūrių - pirma, skambės išties spalvingo stilistinio spektro muzika: nuo neoromantizmo iki sonoristikos, nuo “akademinio techno” ritmų iki hipnotiško virtuoziškumo. O antra, ją interpretuos nenuginčijami fortepijoninio ansamblio žinovai pianistai Ibelhauptai - bemaž produktyviausias duetas Lietuvoje, visada atviras įdomiausiai kūrybai.
Klausimas šiuolaikinės muzikos mėgėjams:
Šiandieniniame "Gaidos" koncerte bus atliktas naujas Jurgio Juozapaičio kūrinys "Polychordon". Atsakykite, kuris iš šių išvardytų kūrinių taip pat yra sukurtas J. Juozapaičio:
baletas "Ant marių kranto";opera "Marių paukštė";baletas "Atviros jūros vaikas".
Atsakymą siųskite į Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centrą el. paštu [email protected] ir laimėkite bilietus į "Gaidos" festivalio koncertus arba ką tik išleistą dvigubą CD "Zoom 2 - contemporary music from Lithuania".
