Sausio 30 dieną teroro išpuolių siaubiamame Irake vyksta parlamento, kuris turės parengti konstituciją, rinkimai. Tikimasi, kad po rinkimų pagerės padėtis ne tik Irake, bet ir visame regione - teisėta irakiečių valdžia sutelks šios šalies žmones kurti naują demokratinę valstybę. Kiek yra pagrįstos tokios viltys?
Rinkimai turi išreikšti irakiečių valią, vadinasi, jie turi paskatinti irakiečius susitelkti. Tik rinkimai kuria tą teisėtos atstovaujamos valdžios pamatą, kuris ir gali palaikyti visus vėlesnius visuomenės demokratizavimo ir demokratinės valstybės kūrimo procesus. Suformuota naujoji valdžia jau bus sava irakiečių valdžia, kurios jau nebebus galima vadinti nei okupacine, nei okupantų statytine. Neabejotina, kad kaip tik savos valdžios įtvirtinimas yra pagrindinė padėties normalizavimo sąlyga. Tačiau esama jėgų, kurios nesuinteresuotos normalizuoti padėtį ir leisti irakiečiams atsikvėpti. Tos jėgos - tai ne tik tarptautinio terorizmo tinklo grupuotės, bet ir įvairių irakiečių bendruomenių grupės, kovojančios dėl valdžios ir įtakos.
Rinkimai vyksta nepaprastai sustiprėjusio ir vis labiau derinamo pasipriešinimo, suaktyvėjusių teroristinių išpuolių, bendruomeninių konfliktų sąlygomis. Vis labiau aiškėja, kad įvairių pasipriešinimo organizacijų veiklą koordinuoja išlikusios ir atsigavusios ankstesnio režimo partinės struktūros, kurių poveikio negalėjo numatyti Saddamo Husseino režimą nuversti suplanavę strategai. Teroristai rinkimams paskelbė karą - jiems nereikalinga jokia teisėta valdžia. Galima nujausti, kad islamo teroristai naudojasi proga tiesiogiai kovoti su jų nekenčiamu pasauliniu blogiu - amerikiečiais. Šiuo metu Irakas - tai atviros ginkluotos kovos su amerikiečiais laukas, kuriame savo neapykantą gali išlieti visi norintys. Teroristų lyderiams naudinga kuo ilgiau išlaikyti amerikiečius Irake, nes tiesioginis sąlytis su priešu mobilizuoja karinguosius islamistus palaikančią musulmoniškojo pasaulio gyventojų dalį, taip pat padeda ruošti būrius būsimoms kovoms kitose šalyse.
Vienas rinkimų tikslų - sutelkti šiitų ir sunitų bendruomenes bendram demokratinės valstybės kūrimo darbui. Tačiau abejotina, ar šitai pavyks. Sunitai linkę boikotuoti rinkimus. Jų religiniai lyderiai aiškina, kad rinkimus būtina atidėti, kadangi neįmanoma laiduoti žmonių saugumo. Ta problema išties didelė - rinkimus stebės tik Jungtinių Tautų atstovai, o kitos organizacijos atsisakė siųsti savo žmones, baimindamosi dėl jų saugumo. Tikėtina, kad per rinkimus ar tuoj po jų kaip tik stebėtojai gali tapti pagrindiniu teroristų taikiniu. Dėl stebėtojų stokos bus galima abejoti rinkimų teisėtumu. Tačiau dar didesnė problema ta, kad rinkimų teisėtumą turės patvirtinti religiniai irakiečių lyderiai. Šiuo atžvilgiu Irako žmonėms lemiamas bus jų žodis, o pasaulio bendruomenė, suprantama, pripažins patį įvykusių rinkimų faktą.
Šiitams rinkimai teikia galimybę paimti valstybės valdymą į savo rankas, tačiau sunitams nepripažinus rinkimų veriasi ilgalaikio pilietinio konflikto perspektyva. Jei šiitai nebenorės dalytis valdžia su sunitais, tai pastariesiems teks dalį jos imti jėga, pasitelkiant ir užsienio paramą. O juk ankstesnio režimo karinis bei politinis elitas - daugiausia sunitai. Tad po rinkimų padėtis gali dar labiau pablogėti, juolab kad nujaučiama įnirtinga teroro aktų banga. Teroristams svarbu ne tik sutrukdyti rinkimus, gąsdinti žmones, bet ir apsunkinti įvykusių rinkimų rezultatų skaičiavimą bei skelbimą. Amerikiečiams teks saugoti ir naujuosius parlamentarus bei jų giminaičius - įkaitų verslas suklesti visose ilgalaikių konfliktų apimtose šalyse.
Amerikiečiams po rinkimų darbo ne sumažės, o padaugės, nes jie taps tartum įvykusių rinkimų ir jų rezultatų įkaitais - ir irakiečiai, ir jų naujoji valdžia, ir kai kurios Jungtinių Valstijų politiką Irake kritikavusios šalys ims spausti amerikiečius išvesti kariuomenę. Tačiau artimiausiu metu, nenorint vėjais paleisti įdėto darbo ir vilčių, gali tekti galvoti ne apie išvedimą, o apie karinio kontingento didinimą. Jei įvykiai rutuliosis tokia linkme, o Europos Sąjungos viršūnėse vėl pasigirs antiamerikietiškos retorikos gaidos, tai pablogės ir tarptautinių santykių atmosfera. Ypač politikams būtina prisiminti, kad euroatlantinė vienybė yra svarbiausias mūsų globalinio pasaulio stabilumo veiksnys.
Rinkimai turi įvykti jau vien dėl to, kad, nepaisant numanomų bėdų, jie teikia naujos įvykių eigos galimybes. Jie užbaigia vieną Irako istorijos tarpsnį, kuris siejamas ne tik su diktatoriško režimo nuvertimu ir irakiečių išlaisvinimu, bet ir su šalies okupacija, sykiu atverdami kitą tarpsnį, kuriame daug kas priklausys nuo pačių irakiečių lyderių politinės įžvalgos, atsakingumo, pasirengimo kurti vieningą įvairių religinių bendruomenių valstybę.
