Imama kalbėti apie pavojus, kylančius tautos išlikimui. Pavojai labiausiai siejami su didžiule emigracija (išvyko apie 0,5 milijono tautiečių), nepaprastai sparčiu turtiniu visuomenės išsisluoksniavimu, įtvirtinusiu neperžengiamą socialinę atskirtį, taip pat tautos ir tautiškumo nuvertinimu, keičiantis vertybinėms žmonių gyvenimo gairėms, paskatoms, kitaip tariant, gyvenimo prasmės nuovokai.
Nesunku pastebėti, kad visos šios (o ir kitos) tautos išlikimui kylančios grėsmės yra esminės politinės problemos – su jomis įmanoma tvarkytis tik valstybinės politikos priemonėmis bei instrumentais. Kol kas tautos išlikimo klausimas nėra tapęs valstybinės politikos klausimu, tad su juo susijusių problemų svarstymai nusakytini kaip bandymas „šviesti žmones“. Atrodytų, paradoksalu, kad tokio pobūdžio švietimas reikalingas nepriklausomoje valstybėje – juk esminis valstybės tikslas ir yra tautos bei visuomenės išlikimas.
Tačiau čia nesama jokio paradokso – okupacijos sąlygos ne tik keičia nacionalinį tapatumą, bet ir savaip skatina nacionalinę santalką, kuri dažniausiai įgauna kultūrinės kūrybos apraiškas, įtvirtinančias nelygstamą tautiškumo ir istorinės atminties svarbą. Okupacijos sąlygomis nepaprastai aiškiai „veikia“ mes (savi, lietuviai, Lietuvos gyventojai) ir jie (okupantai, svetimi, atėjūnai) skirtis, savo ruožtu palaikanti nacionalinio tapatumo savikūrą, kuri priešinasi okupanto per švietimo sistemą primetamam naujam tapatumui.Atgavusi nepriklausomybę Lietuva, tiksliau – jos politinis elitas, nelyg užmiršo su nacionalumu ar tautiškumu susijusius klausimus ir savaip palaikė Europos Sąjungoje iki šiol vyraujančią denacionalizacijos nuostatą – susivienijusios valstybės kuria tokį darinį, kuris silpnina nacionalinių valstybių galias, naikindamas esminius tautos ir valstybės ryšius ir skatindamas tautinius skirtingumus peržengiančio multikultūralizmo plėtrą (kai kuriuos denacionalizavimo nuostatos ypatumus gvildenau rašinyje „Gyvybinis nacionalinio tapatumo savikūros klausimas“). Nacionalinis klausimas išstumiamas iš viešų diskusijų srities, su juo susijusių problemų svarstymas imamas laikyti „politiškai nekorektišku“ dalyku.
Tačiau esama ženklų, kad ES plėtros politikoje vyravusi denacionalizavimo nuostata pastaruoju metu ima kiek keistis – atsigrįžtama į nacionalumą bei tautiškumą, stengiantis suvokti jų turinį naujomis sąlygomis ir labiau pasitelkti juos pilietiniam europietiškumui įtvirtinti. Galima numanyti, kad keisti nuostatą skatina pastarųjų metų įvykiai – prieš porą metų Prancūzijoje vykusios imigrantų ir jų palikuonių riaušės, atskleidusios daugelį imigrantų asimiliacijos bei multikultūralizmo politikos ydų, ES konstitucinės sutarties svarstymai bei jos atmetimas, stiprėjančio regioninio nacionalizmo apraiškos (šiuo atžvilgiu svarbūs Ispanijoje vykstantys procesai), taip pat didžiųjų valstybių atsigrįžimas į geopolitiką ir jų teigiami nacionalinio tapatumo politikos principai.
Tokiu ženklu laikytinas Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 2006 metais priimta rekomendacija 1735 dėl sąvokos nation (tauta, nacija) supratimo. Jau pats šios sąvokos svarstymas liudija, kad Europos politikai vis labiau ima suvokti nacionalinio tapatumo reikšmę tolesnei ES plėtrai, taip pat europinių vertybių sklaidai – juk visos vertybės ir demokratijos principai galimi įtvirtinti tik nacionalinių kultūrų ir švietimo sistemų teikiamais būdais. Nesiimdamas išsamiai gvildenti šio dokumento turinio ir jo svarstymo aplinkybių, pažymėsiu tik keletą, mano manymu, svarbių dalykų.
Gvildenant nacionalinių mažumų klausimą 2003 metais buvo prieita prie išvados, kad kol kas nėra įtvirtinta „bendra europinė juridinė sąvokos nation apibrėžtis“. Tad buvo iškeltas klausimas, kaip ta sąvoka suvokiama įvairiose valstybėse, ir po kurio laiko surinkti 35 delegacijų pateikti duomenys, kuriuos apibendrino pasitelkti ekspertai. Po 7 svarstymų raundų 2004 metais buvo suvokta, jog „neįmanoma prieiti bendros sąvokos nation apibrėžties“. Rekomendacijos dokumente patvirtinami keli svarbūs dalykai, o pats dokumento pobūdis nurodo, kad jis adresuojamas Europos politikams.
Pirmiausia pripažįstama, kad ši sąvoka yra įsišaknijusi žmonių kultūroje bei istorijoje ir įkūnija esminius jų tapatumo elementus. Sąvokos turinys įvairuoja nelygu tauta, todėl ji ne į visas kalbas galima tiesiogiai išversti. Į tai derėtų atsižvelgti ir mūsų humanitarinių bei socialinių mokslų atstovams, ieškantiems visiems priimtinos šios sąvokos apibrėžties ar kritikuojantiems vieni kitus dėl „neteisingo“ jos supratimo.
Patvirtinamas kitas gana akivaizdus dalykas: vienose šalyse sąvoka nation nurodo pilietybę (citizenship), t. y. juridinį individo ir valstybės ryšį, kitose – organišką bendruomenę, kalbančią viena kalba ir nusakomą tam tikromis istorinėmis kultūrinėmis tradicijomis. Tokioms bendruomenėms būdinga praeities suvokimo, dabarties aspiracijų ir ateities įsivaizdavimų bendrumas. Trečiose šalyse šios dvi sampratos derinamos: pilietybė susiejama su nacionaline (etnokultūrine) kilme. Svarbi yra dokumente paryškinta nacionalinių valstybių evoliucijos tendencija: etninės ir etnocentrinės valstybės pereina į pilietines (civic), pastarosios į multikultūrines, kuriose tam tikros teisės pripažįstamos ne tik individams, bet ir kultūrinėms ar tautinėms bendruomenėms.
Pripažįstant tokią valstybių raidos tendenciją, reikia pažymėti svarbią aplinkybę: pats dokumento radimasis rodo, jog multikultūrinė valstybė nepanaikina nei nacionalumo, nei tautiškumo klausimų – jų svarba įgauna kitokį pobūdį. Asamblėja teigia būtinumą įsisąmoninti kiekvieno europiečio piliečio ryšių su savo tapatumu, kultūra, tradicija ir istorija svarbą, taip pat teikti galimybes kiekvienam individui nusakyti save kaip kultūrinės „tautos“ narį. Tačiau svarbiausia, kad valstybės raginamos liautis grįsti savo gyvavimą vien etnine ar vien pilietine valstybine apibrėžtimi. Šiame raginime galima įžvelgti bandymą papildyti denacionalizacinę, gryna pilietiškumo samprata grindžiamą eurointegracinę politiką, kuriant naują pilietinio europietiškumo tapatumą, kuris turėtų apimti ir su nacionalumu susijusius dalykus.
Jei šį, tiesa, valstybes ir jų politinį elitą niekaip neįpareigojantį dokumentą galima laikyti tam tikro posūkio ženklu, tai jis patvirtina daugelio kultūrologų, sociologų ir politologų įžvalgas, jog žmonija kol kas gyvuoja kaip etnokultūrinių bei nacionalinių darinių bendrija, ES šalys turi būti laikomos tautinėmis ar nacionalinėmis valstybėmis, kadangi visokius svarstymus apie imigrantų pilietybės statusą ir bei imigrantų įsiliejimą į vietines bendruomenes grindžia tautiškumo pajauta ir bandymas suvokti naujas nacionalinei valstybei kylančias grėsmes.
Nors, minėjau, dokumentas niekuo neįpareigoja valstybių ir jų politikų, tačiau niekas netrukdo pačiam politiniam elitui įsipareigoti šiam dokumentui ir imtis įtvirtinti nacionalinio tapatumo savikūros politikos principus. Kad mūsų politinis elitas šitaip įsipareigotų, būtinos sutelktinės ne tik kultūros žmonių pastangos.
