Toks klausimas kilo skaitant „Literatūros ir meno“ (Nr. 14) savaitraštyje išspausdintus Juozapo K. Valaičio pamąstymus važiavimo į Maskvą reikalingumo tema „Užsienio scenarijai provincijos atlikėjams“. Nors pats autorius atsakymo nepateikia, tačiau įdėmesniam skaitytojui jis gana akivaizdus - nes tik tokios politikos besilaikančius lietuvius galima apjuodinti didžiųjų Europos tautų akyse.
Šis atsakymas yra tik vienas J. Valaičio rutuliojamos politologinės koncepcijos aspektų. Ir ne pats svarbiausias. Koncepcija savaip ekstravagantiška: autorius įtikinėja, esą Kremlius, kviesdamas Baltijos šalių vadovus atvykti Maskvon gegužės 9 dieną, visais būdais stengėsi įgyvendinti savo tikrąjį tikslą - priversti tuos vadovus atsisakyti kelionės. Tad atsisakiusieji iš esmės ir pasidavė rusų strategų puoselėtiems tikslams, o važiuojančioji Latvijos prezidentė - neleido jiems įgyvendinti savo užmačių.
Koncepcijai paviršinio įtikimumo teikia tai, kad autorius nuosekliai išdėsto šiuolaikinės Rusijos valdžios autoritarėjimo tendencijas, nusako „Didžiojo Tėvynės karo“ svarbą kuriamam naujosios Putino Rusijos identitetui ir kalba „apie to įvykio panaudojimą šiandienos politikos tikslams“. Tačiau krinta į akis tai, kad visiškai nekalbama apie atsisakymo vykti argumentus, jų svarumą ir pagrįstumą. Gal dėl to, kad tie argumentai trukdytų autoriui prieiti jam reikalingų išvadų: „Rusų politikos ekspertai diktavo mums dienos aktualijas, diskusijų kryptis ir sąmoningai stūmė prezidentą prie sprendimo nedalyvauti „iškilmėse“. [...] Prielaidą, jog tai buvo rusų strategų primestas žaidimas, sustiprina ir faktas, kad labai patriotinėje Lenkijoje diskusijos dėl vizito buvo visai kito masto ir pobūdžio“.
Rusų strategai veikę ypač rafinuotai - savo kėslus jie puikiausiai įvykdę tų patriotų rankomis, kurie, pasak autoriaus, tautos savigarbą pakėlė virš kitų lietuvių vertybių, o „patriotizmo korta buvo naudinga šio triukšmo sumanytojams“. Paprasta ir aišku. Gal net pernelyg. Juk jei tik koks lietuvis nesusipratėlis prabils apie patriotizmą, tai jį jau galima bus kaltinti tarnavimu rusams, kurie dėl savų sumetimų išmeta patriotizmo kortą. Tačiau autoriui vertėtų atkreipti dėmesį į dar bent jau du dalykus. Jei jau pripažįstame tokį demonišką dabartinių rusų strategų rafinuotumą, tai galima manyti, kad toks tekstas yra būtinas paskutinis jų operacijos akordas - tauta turi sužinoti, kas yra tikrieji jos priešai. Būtina parodyti, koks yra tikrasis Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų įtikinėjusių intelektualų, žiniasklaidos atstovų bei politikų veidas - visi jie dirba Kremliui.
Lenkijoje vykstančios ir vis aršėjančios diskusijos dėl vizito nėra vien paprastas faktas. Lenkijos prezidento apsisprendimą vykti į Maskvą galima aiškinti sudėtingais Lenkijos vaidmens stiprinimo regione ir Europos Sąjungoje sumetimais. Tačiau yra ir vienas paprastas prezidento motyvas - jis galvoja apie Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus postą, todėl jokiu būdu pats negali nutarti nevykti. Galimybė tapti sekretoriumi priklauso ir nuo Rusijos palankumo. Šitai, beje, puikiai suvokia lenkų politikai.
Manyčiau, neverta nei nuvertinti Kremliaus strategų, nei pernelyg juos demonizuoti, nes pastaruoju metu labai aiškiai matyti jų „demoniškai rafinuotos“ veiklos rezultatai visame Rusijos artimajame užsienyje. Tačiau politikoje stengiamasi naudos išspausti ir iš nevykusių „ėjimų“ - nepavyko lietuvių prispausti dėl vizito, tai juos juodinsime ar patriotus iš klumpių verčiančių koncepcijų paskleisime.
Kitas svarbus dalykas yra susijęs su autoriaus iškeltu pragmatinės ir moralios politikos priešinimu, teigiant pragmatizmo būtinumą. Tačiau autorius kažkodėl nepastebi iš to priešinimo plaukiančių keistokų išvadų. Jo nuomone, Rusijos strategams kortas sumaišė „Latvijos vadovė Vaira Vykė-Freiberga, paskelbusi, kad priima V. Putino kvietimą. Ji pasirėmė politine, o ne moralės logika. Politika pirmiausia turi duoti reikalingų rezultatų. Freibergos apsisprendimas Maskvoje buvo nelauktas ir todėl sukėlė isteriją“. Mat demoniškieji Kremliaus strategai buvo sumanę visišką kiaulystę - kad „visų Baltijos šalių lyderiai bus priversti vadovautis vadinamosios „moralės vertybėmis grįstos politikos“ principais, kuriais niekas pasaulyje jau nebesivadovauja“.
Su Latvijos prezidentės vardu siejama isterija Rusijos politiniuose sluoksniuose ir žiniasklaidoje kilo ne dėl jos sutikimo, o dėl sutikimo pretekstu imto atvirai reikšti požiūrio į okupacinį Baltijos šalių išvadavimo pobūdį. Nekalbėsiu apie autoriaus įsitikinimą esą moralės principais politikoje jau niekas nebesivadovauja. Tik norėčiau paklausti, o kas nuvykus į Maskvą būtų tie pragmatiškieji rezultatai? Ką Lietuvos politikai būtų gavę Maskvoje? Autorius nepamini nė vienos galimos „dovanėlės“. Kodėl? Nes jokių „dovanėlių“ Maskva nesiruošia dalyti. Juolab kad visiškai įmanoma, kad nuvykusiam Maskvon mūsų prezidentui būtų tekę iškęsti Lietuvos pažeminimą - juk niekas iki šiol nežino šventės scenarijaus. Tačiau visiems aiškūs yra tuo simboliniu vyksmu Rusijos siekiami politiniai tikslai.
Kokia įmanoma pragmatiška Lietuvos politika Rusijos atžvilgiu? Autoriaus logika verčia daryti aiškią išvadą - tokia, kuri nekelia jokio Maskvos susierzinimo. Pagrindinis siūlomo pragmatizmo principas yra Maskvos interesai ir jos požiūris. Tik toks Lietuvos politikų pragmatizmas leistų Lietuvai išvengti juodinimo ir neigiamo „vidutinio europiečio“ požiūrio. Tačiau tam pragmatizmui trukdo visokie patriotai ir „moralios politikos“ šalininkai, iškėlę Lietuvos nepriklausomybę, patriotizmą ir padėję rusų strategams įgyvendinti „moralės principais“ pagrįstą scenarijų. Tokie tad „aukštosios politologijos“ viražai, kuriuos daug paprasčiau aiškinti Kremliaus strategų pykčiu, kurį sukėlė aiškus Lietuvos prezidento apsisprendimas nevažiuoti į Maskvą.
