Jau beveik nekyla abejonių, kad artimiausiu metu Irako krizės nepavyks sureguliuoti. Laukia ilgas karinis politinis procesas, kurio padarinius sunku numatyti. Pasitvirtino ganėtinai pesimistiškas scenarijus, teigęs, kad amerikiečiai įklimps. Tačiau svarbu suvokti, kad klimpsta ne tik amerikiečiai, bet ir mus visus vienaip ar kitaip įtraukianti globalinė politika.
Kad ir ką galvotume apie Irako ir šio regiono ateitį, taip pat jame įgyvendinamos politikos globalinį aspektą, galime padaryti vieną išvadą: kol kas stokojama karinę ekonominę žmonijos galią atitinkančios, juolab ją viršijančios globalinės politikos, bendros politinės išminties. Amerikiečių ir jų sąjungininkų sėkmė - Irako diktatoriaus Saddamo Husseino nuvertimas - nebuvo įtvirtinta politinėmis priemonėmis. Kitaip tariant, politika atsiliko nuo karinių veiksmų (nors jie, suprantama, buvo tam tikros politikos išraiška), o įgyvendinamas politinio sutvarkymo scenarijus nepasiteisino. Ypač naivus pasirodė “demokratijos įskiepijimo” planas. Amerikiečių politiką Irake turėjo palaikyti ir tokios politinės iniciatyvos, kurios mažintų antiamerikines nuotaikas arabų pasaulyje ir stabdytų jų plitimą.
Antiamerikines nuotaikas nepaprastai skatina Izraelio ir palestiniečių konfliktas. Beje, jis darosi svarbus Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų nesutarimų šaltinis. Dar visai neseniai vilčių teikęs konflikto sureguliavimo planas, kurį palaikė amerikiečiai, - žlugo. Tačiau amerikiečiai, nepaisydami arabų pasaulyje vyraujančių nuotaikų, atvirai stojo Arielio Sharono pusėn ir iš esmės sutiko, kad Izraelio premjeras savo nuožiūra imtų spręsti visas su konfliktu susijusias problemas. Kitaip tariant, amerikiečiai leidžia Izraelio vadovams įgyvendinti savąjį planą, kurio kertinis principas - jokios palestiniečių valstybės. Šiuo atžvilgiu Izraelio politika visiškai pasiteisino - palestiniečiai nebeturi veiksmingos vyriausybės, su kuria būtų galima tartis ar derėtis. Todėl apie jokias taikos derybas nuosekliam visokių derybų su arabais priešininkui A. Sharonui jau nebereikia galvoti.
Suprantama, tai tik laikinas problemos “sprendimas”, savaip paskatinęs įvairius arabų pasaulio radikalus patraukti Irakan. Tačiau kas bus, kai palestiniečius ištiks visiška humanitarinė katastrofa - juk jau šiuo metu gerokai apnaikinta jų socialinė infrastruktūra. Tokia katastrofa tikrai nepadėtų nei arabų pasauliui, nei irakiečiams patikėti jiems teikiamomis demokratinėmis vertybėmis.
Balandžio mėnesį amerikiečiai neteko per 100 karių. Tai jau nemaži nuostoliai. Nėra žinoma, kokie su jais kovojančių irakiečių nuostoliai, tačiau jie ne tiek ir svarbūs. Kovotojų nepritrūks. Tokiose kovose daugiausia žūva civiliai gyventojai. Pasipriešinimo kovotojams ir teroristams civilių aukos nėra svarbios - kuo daugiau aukų, tuo daugiau neapykantos okupantams. Kita vertus, civilių aukos menkina amerikiečių ir jų sąjungininkų tarptautinį autoritetą.
Gal nujausdami tokios taktikos efektyvumą, amerikiečiai taip ir nesiryžo su sukilėliais susiimti jų kontroliuojamuose miestuose, į kuriuos jie buvo tiesiog “viliojami”. Miestuose neįmanoma išvengti ne tik didelių civilių aukų, bet ir didžiulių reguliariosios kariuomenės nuostolių.
Profesionaliems Vakarų šalių kariškiams sunku suvokti, kad galima paruošti būrius kovotojų, kurie visiškai nebijotų galingos kariuomenės ir naujausios karinės technikos. Afganistano ir Čečėnijos karai parodė, kad įmanoma įgyvendinti ilgalaikio priešinimosi daug galingesnėms okupacinėms jėgoms strategiją. Svarbu tik - galimų paruošti žmonių gausa, kultūrinis neapykantą įtvirtinantis mechanizmas, finansai. Šių dalykų arabų pasaulyje tikrai nepritrūks.
Amerikiečiai pabandė įtvirtinti aiškią politinės valdžios perdavimo strategiją, kuri ir turėjo būti kitas Irako operacijos etapas. Tačiau nebuvo deramai atsižvelgta į vieną svarbų dalyką - politinio proceso legitimumo klausimą. Valdžią galima perduoti kokiems tik norima irakiečiams, tačiau kas iš to, jei religiniai Irako lyderiai nepripažins nei perdavimo, nei naujos valdžios. Dabar jau ir amerikiečiams aišku, kad kaip tik religiniai lyderiai turėtų palaikyti valdžios perdavimo procesą, tačiau bėda ta, kad lyg ir nėra tokių lyderių. Tad šiuo atžvilgiu religiniai radikalai vieną savo tikslų įgyvendino - valdžios perdavimo nepavyks legitimizuoti. Ko gero. Gal dėl to amerikiečių kariuomenė ir buvo “kviečiama” į šventuosius miestus - tankams juos pervažiavus apie jokios su okupantais susijusios valdžios teisėtumą jau nebebūtų ir kalbos.
