Pastaruoju metu įsigalėjus politinei skandalų ir politinio neatsakingumo praktikai visiems tapo aišku demokratijos plėtrą tapus esmine mūsų gyvenimo problema. Nors ir patys politikai jau prakalbo apie būtinumą demokratizuoti visuomenės gyvenimą, tačiau kalbų ir svarstymų bangos, ypač pakylančios rengiantis rinkimams, niekaip nevirsta ryžtingais, politinę valią liudijančiais žingsniais.
Nei visuomenės, nei visuomeninių nepartinių organizacijų atstovų niekaip nenorima prileisti prie valstybės, vadinasi, ir pačios visuomenės valdymo reikalų. Kitaip tariant, politinis elitas stengiasi kuo ilgiau išlaikyti vienvaldystę, kurią sumaniai pridengia demokratinėmis rinkimų procedūromis. Nepaliaujamai atidėliojami tie būtini politiniai įstatyminiai veiksmai, dėl kurių visos politinės jėgos lyg ir sutaria. Būtinumas demokratizuoti visuomenės gyvenimą atspindėtas ir kai kurių partijų programose. Tačiau...
Aprimo kalbos dėl teisės piliečiams tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą, išaiškėjo, kad ir tiesioginiams merų rinkimams įvesti pritrūksią laiko. Nepaisant įvairiomis progomis žertų pažadų nei prezidento Valdo Adamkaus paraginimų.
Laiko tiesioginiams mero rinkimas pritrūksta jau senokai. Šįkart atrodė, kad politinis elitas vis dėlto nebedrįs tų rinkimų atidėti, o jiems nukenksminti sugalvos savus būdus: pavyzdžiui, padarys juos labai priklausomus nuo iš politinių partijų atstovų sudaromos tarybos ar kitaip apribos nepartinių ar nepriklausomų merų kompetenciją tvarkytis savivaldybėse. Tačiau šiuo metu valdančiąsias partijas krečia Europos Sąjungos pinigų artumas, tad jos neturi nei laiko, nei noro galvoti apie tokius niekus kaip tiesiogiai renkamų merų teisių ribojimas. Tad geriau atidėti, o jau kiek vėliau surasti veiksmingą būdą, kaip tuos rinkimus pajungti jau veikiančioms valdžios struktūroms. Galima neabejoti, kad bus einama gerai išmintu keliu – bus kuriami vaizduojamosios demokratijos pavidalai, stengiantis išlaikyti įprastą ir gerai veikiančią vienvaldystę.
Politinis elitas šiuo metu yra taip suėmęs valdžią į savo rankas ir tapęs toks nepriklausomas nuo visuomenės, kad pagrįsta būtų teigti jį nusavinus valstybę ir valdžią. Politinis elitas su valstybe elgiasi kaip su savo nuosavybe. O juk nuosavybės savanoriškai niekas nėra linkęs atsisakyti. Tokį santykį su valstybe ir valdžia liudija aukščiausių mūsų politikų žodynas – kalbėdami apie tiesioginių rinkimų įvedimą, o ir kitomis progomis jie prasitaria linkstą „duoti“ ar „suteikti“ žmonėms teisę... Tačiau gali ir neduoti ar nesuteikti. Vadinasi, demokratijos plėtros ar tos plėtros strategijos kūrimo atžvilgiu esama dviejų sluoksnių: vienas nedidelis „duodančiųjų“ ir kitas, visuomenės, „gaunančiųjų“. Nuo politinio elito priklauso, kada, kaip ir kokią demokratijos porciją duoti visuomenei.
Susiklosčiusi būsena liudija esminę mūsų demokratijos ydą, kuri tapo neįveikiamu demokratijos plėtros ir pilietinės visuomenės savikūros stabdžiu, – visišką valdančiųjų ir valdomųjų atskirtį. Tiesa, kol kas ta atskirtis nevirto susipriešinimu, tačiau ji kildina visuomenės ir valstybės susvetimėjimą. Tačiau kaip tik tokio susvetimėjimo sąlygomis politinis elitas gali valdyti paisydamas vien savo interesų. Šitai akivaizdžiai liudija užkulisinės ES pinigų dalybos.
Politinio elito ir visuomenės atskirtis, visuomenės ir valstybės susvetimėjimas politiniam elitui kelia rūpestį tik dėl vieno, tačiau labai svarbaus valdžios teisėtumo atžvilgio. Paprasčiau kalbant, politinį elitą jaudina dalyvaujančių rinkimuose procentas. Demokratijos sąlygomis valdžia, kitaip tariant, politinis elitas, turi atstovauti visai visuomenei. Todėl vienaip politinis elitas jaučiasi, kai jo valdžią patvirtina 40-50 proc. rinkėjų, ir visiškai kitaip, kai tik kokie 15-30 procentų. Valdžios teisėtumas (arba legitimumas) svarbus ir ES aplinkoje – nuo jo priklauso užsienio partnerių požiūris į politinį elitą. Dera paryškinti vieną dalyką: svarbu yra atėjusių balsuoti skaičius, o ne rinkėjų pasirinkimas, nes rinkimosi galimybes dabartinės visavaldystės sąlygomis pateikia tas pats politinis elitas – partiniai kandidatai ir sąrašai.
Tad nukėlę tiesioginius merų rinkimus politikai ėmė svarstyti, kaip paskatinti, o gal ir versti žmones dalyvauti rinkimuose: visi suvokia, kad eilinis tiesioginių merų rinkimų nukėlimas sukels tam tikrą žmonių nepasitenkinimą, kuris gali pasireikšti rinkimų boikotu. Politiniam elitui maga rinkimus paversti prievole – vienaip ar kitaip bausti neinančius prie balsadėžių urnų. Suprantama, ši mintis pagrindžiama būtinumu ugdyti pilietinę visuomenę – esą rinkiminės prievolės sąlygomis žmonės bus priversti labiau domėtis partijomis ir valstybės gyvenimu, taip pat jausis atsakingesni už rinkimų rezultatus.
Vėl regime mūsų politikams būdingą minties vingį – demagogiškomis kalbomis apeinant žmogaus teisių ir realaus demokratijos turinio įtvirtinimo klausimus pereinama prie rinkėjų prievolių. Įvedus rinkimų prievolę jau nebereikėtų net dėtis besirūpinančiais demokratijos plėtra ar pilietinės visuomenės branda – rinkimuose patvirtinanti politinio elito vienvaldiškumą visuomenė bus ir „demokratiška“, ir „brandi“.
