Per pasaulį nuvilnijusiose pacifistinėse ir antiamerikietiškose demonstracijose ryškus buvo ir propalestinietiškas akcentas - reikalauta imtis įsisenėjusios palestiniečių valstybės problemos. Neseniai ugnį dar labiau pakurstė Europos Sąjungos ambasadorių laiškas Izraeliui, smerkiantis karinius veiksmus Gazos sektoriuje ir palestiniečių žemių konfiskavimą skiriamojo barjero statybai.
Ką tai reiškia? Pirmiausia tai, kad vis daugiau ir plačiosios visuomenės, ir politikų, ypač Europos, suvokia, kad Izraelio ir palestiniečių konfliktas savaip “maitina” daugelį kitų konfliktų, kurie dažniausiai įvardijami kaip dviejų civilizacijų - vakarietiškosios ir musulmoniškosios - susidūrimo apraiškos. Tad vis akivaizdesnis tampa būtinumas vienaip ar kitaip šitą konfliktą spręsti ir nuraminti globalinės neapykantos kurstymo šaltinį. Globalinį konflikto pobūdį rodo ir dabartinė Jungtinių Valstijų bei jų sąjungininkių kova su Iraku, kurioje esama būtinumo užtikrinti Izraelio saugumą, ir nepaliaujamas antivakarietiškų nuotaikų stiprėjimas musulmoniškajame pasaulyje, kurį iš dalies kursto palestiniečių tautos patiriamos kančios.
Izraelio ir palestiniečių konflikto “mašina” jau yra įgavusi tartum savą pavidalą ir veikia nebepaisydama politinių lyderių valios, todėl ją ypač sunku sustabdyti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kas vadinama Didžiuoju ketvertu, turėsiančiu užtikrinti taikų šio konflikto sprendimą, - JAV, ES, Jungtinės Tautos ir Rusija. Juk tai iš esmės viso pasaulio šalys. Tiesa, ne visų šalių poveikis tam procesui bus vienodas. Pagrindinis veikėjas, kaip jau tapo įprasta, yra Jungtinės Valstijos, o ES vadovai stengiasi kuo labiau prisidėti prie šio proceso ir šitaip stiprinti savo politinę įtaką pasaulio reikaluose.
Izraelio vyriausybė šiuo metu ruošia atsakymą į vadinamąjį taikos “kelio žemėlapį”, kuris numato greitą palestiniečių valstybės įkūrimą ir taikų dviejų valstybių egzistavimą, kurį turės užtikrinti tarptautinė bendruomenė. Šios idėjos apmatus išsakė JAV prezidentas George`as W. Bushas 2002 m. birželio 24 d. pasakytoje kalboje. “Žemėlapyje” keliami reikalavimai abiem pusėms - Izraeliui ir palestiniečių vyriausybei. Numatytas trijų etapų taikos kelias: pirmiausia nutraukiama ugnis ir išrenkama nauja palestiniečių vadovybė (suprantama, ją turi pripažinti Izraelis), šių metų pabaigoje įkuriama palestiniečių valstybė, o 2005 metais sudaroma galutinė sutartis. Šiame plane ryškios tam tikros G. W. Busho nuolaidos ES vadovybei.
Atsakyme į šį planą, kuris bus pateiktas svarstyti naujajai Izraelio vyriausybei, sustiprinami reikalavimai palestiniečiams ir laikomasi nuostatos, kad negali būti jokių kalbų apie palestiniečių pabėgėlių grįžimą į Izraelio teritoriją, nors sutinkama, kad pabėgėlių problemą būtina spręsti. Vengiama ir konkrečių laiko rėmų, kurie įpareigoja būtinai pasiekti sutarimą.
Kokią palestiniečių valstybę įsivaizduoja Izraelio vadovai? Ji turi būti visiškai demilitarizuota, jai leidžiama turėti tik policijos ir saugumo pajėgas, ginkluotas lengvaisiais ginklais, o Izraelis pasilieka sau teisę kontroliuoti visus įvažiavimus į šalį ir jos oro erdvę. Palestiniečių valstybei draudžiama susisaistyti su kokia nors nedraugiška Izraeliui valstybe. “Žemėlapyje” reikalaujama, kad pirmasis žingsnis būtų abiejų konflikto šalių pareiškimas dėl dviejų valstybių egzistavimo, o Izraelio vadovai norėtų, kad pirmiausia pasikeistų palestiniečių vadovybė ir plane visiškai nebūtų kalbama apie prieš palestiniečius nukreiptą žiaurumą.
Plano likimas priklausys nuo to, kaip pasikeis šiame regione jėgų balansas, išsisprendus Irako režimo problemai. O tas balansas neabejotinai keičiasi - vis daugiau arabų šalių vadovų suvokia būtinumą pakeisti Saddamą Husseiną. Vadinasi, Izraelio pozicija stiprėja. Tačiau vilčių teikia pastarosiomis dienomis žengti palestiniečių vadovybės žingsniai - reikalaujama, kad visos kovinės grupuotės nutrauktų prieš izraeliečius nukreiptus teroro veiksmus. Šitai didžiosioms valstybėms turi liudyti jų pasirengimą sėsti prie derybų stalo, tikintis, kad kai kuriuos jų interesus, ypač suvereniteto srityje, padės apginti, pavyzdžiui, ES diplomatai. Derybos vis dėlto geriau nei nesiliaujantis smurtas ir žmonių kančios.
