Po dešimtojo Seimo rinkimų Lietuvoje vyksta stumdynės prie Europos tešmens. Kam didesnio spenio (fondų), kas su didesne milžtuve. Vaizdeliai: į ūkio ministro postą veržiasi “daugybę kartų tikrintas” oligarchas, vienas tų, kuriems turtus sunešė aitvaras, vardu “Gazpromas” (Rusijos vyriausybė?). O gal ir slėpiningoji “Jangila”, likusi skolinga numelžtai Lietuvai apie 300 milijonų litų.
Antai Panevėžio teisėsaugininkai 1999 m. dar drįso atvirai sakyti:
“V. Uspaskichas puikiai supranta, kad prisipažinus, jog jis yra “Jangilos” savininkas, jam gresia baudžiamoji atsakomybė” (“Lietuvos rytas”, 1999 m. liepos 2 d.).
Įrodyti gal ir nepavyko, nors štai oficialus komercinis, t.y. sandėrio, dokumentas, kuriame 1996 m. gruodžio 20 d. juodu ant balto rusiškai parašyta ir su antspaudais pasirašyta:
1. Į 2 str. “Sutarties dalykas” punktą 2.2 įrašyti po dujų apimčių lentelės įmonei “Stella Vitae” šį papildymą: “Vikondos” koncerno firmai “Jangila”, toliau firma “Jangila”...
Pasirašė “Gazpromo” valdybos narys A. Puškinas ir “Lietuvos dujų” generalinis direktorius K. Šumacheris.
Su tuo susijusi ir vienos kėdainietės (!) baudžiamoji byla, kurioje įrodyta jos padarytų 1995-1997 m. laikotarpiu 99 finansinių dokumentų klastojimų. Sumos: per 9 milijonus dolerių, per 25 milijonus litų, per pusę milijono Vokietijos markių. Visur “Jangila Incorporated”, viskas per Ūkio banko Kėdainių filialą. Tačiau nuo niekieno nepriklausomas teismas, taipgi paliktas Kėdainiuose, begaliniais atidėliojimais - dėl kieno nors slogos - ištempė iki senaties termino ir dar pritaikė amnestiją, realiai visai nenubaudė.
Ko tada varžytis ir kandidatui į švietimo ir mokslo ministrus? Vien tokių dalykų svarstymas - kaip dokumentų klastojimas - jau yra nuostabus pavyzdys jaunajai kartai. Yra vaikų, kurie nuo mažumės seka politinius įvykius.
Lyg ir smulkmena būtų, kad Seimo pirmininko pavaduotoju tapo pareigūnas, be penkių minučių kandidatas į žemės ūkio ministrus, visai neseniai iš valdiškų savivaldybės biudžeto pinigų sušelpęs 5000 Lt sumele sunkumuose atsidūrusį stambų Rusijos-Lietuvos-Sudano verslininką. Nesunku buvo paremti, kadangi rajonas turi atliekamų pinigų, o savivaldybę kontroliuoja viena kryptinga kairioji partija, ypač ginanti valstiečių, moterų ir kartais R. Pakso interesus. Tąsyk įdomūs nebent pareigūno pasirinkimo aukštesnėms pareigoms motyvai: “buvęs Panevėžio rajono meras A. Pekeliūnas vėl perrinktą Parlamento vadovą yra sužavėjęs naujoviškumu, nes atlikdamas savo pareigas jis matė ir valstybės kontekstą bei valstybinius poreikius” (“Lietuvos rytas”, 2004 m. lapkričio 17 d.).
Pasirodo, jog kai kas, turintis žinoti, labai daug ko nežino, net laikraščiams skaityti stinga laiko.
Vidaus reikalų ministerija ir praėjusioje kadencijoje atrodė kaip pasakų namelis piktnaudžiaujantiems tarnybine padėtimi, o vis tiek nesugebantiems nuversti Kauno narkomafijos nemėgstamo generalinio policijos komisaro. Tai kokia čia tada ministerija kaip “jėgos struktūra”?
Gal dalykai pasitaisys atidavus ją tyrai kaip krištolas, vienintelei, kuri sugebės Lietuvą valdyti, Darbo partijai. Tačiau kažkodėl manęs nepalieka abejonės (žr. straipsnio pradžią).
Nestebėtina, kad Lietuvos prezidentas atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. Kūjis - tai naujųjų turtuolių, kuriuos išrinko Lietuvos varguoliai, Seimo dauguma. Priekalas - prezidento sąžinė. Fonas - ilga virtinė Seimo narių, skaitančių priesaikos žodžius, kai tiek daug skaitovų, drįstu spėti, nė akimirkos nemano tų žodžių laikytis.
“Veidas”, 2004 m. lapkričio 26 d.
"Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su politikų pareikštomis mintimis.
