Nei Rusijos, nei Gruzijos dalinių negalima vadinti taikdariais, nes jie ir jų šalys yra kariaujančios pusės.
Rusijos-Gruzijos karas sugriovė ir anuliavo susitarimą dėl bendro taikos palaikymo, panašiai kaip Hitlerio puolimas prieš sovietus anuliavo Vokietijos ir SSRS draugystės ir bendradarbiavimo sutartį. Neįsivaizduojama, kad kas nors sakytų ją tebegaliojant.
Karinė okupacija yra karo forma bei etapas, todėl Rusijos-Gruzijos karas nėra baigtas vien dėl netikrų paliaubų. Rusija nenutraukė invazijos ir savo karinio buvimo Gruzijoje. Ji tęsia karą teroristiniu veiksmu geležinkelyje, kuris mums primena ankstesnius baudžiamuosius dujotiekio ir elektros perdavimo linijų sprogdinimus Gruzijos teritorijoje 2006 metais.
Reikia griežtai pareikalauti, kad Rusija šiandien pat ir be sukčiaujamo delsimo užbaigtų Gruzijos teritorijų okupaciją, taip pat ir susisiekimo jūra-žemė Potyje karinę blokadą.
Visa ši padėtis – karinė invazija, miestų bombardavimas, žemių okupacija ir jūros blokada - yra absoliučiai neteisėta. Matome, kad Rusija kaip didžiulė neteisėtumo erdvė dabar plečia tai už savo sienų. Šį tvaną galima ir privalu sustabdyti.
Invazijos neteisėtumą patvirtino Rusijos parlamentas suteikdamas įgaliojimą daryti tai, kas padaryta jau prieš dvi savaites. Pats Kremlius perkėlė Rusiją už teisinių valstybių ribos į nenaudėlių tarpą, todėl Kremlius turi prisiimti atsakomybę už politines, moralines bei ekonomines pasekmes, atsipeikėti ir grįžti atgal. Negali būti kalbama apie jokius veidmainingus nusiskundimus ar perspėjimus dėl „izoliacijos“. Kelias grįžti iš savęs izoliavimo yra atviras.
2008 m. rugpjūčio 26 d.
