Yra kelios šventos karvės, apie kurias geriau nekalbėti. Turiu omenyje ne stebukladarį Brazauską, po rinkimų it burtų lazdele panaikinusį populizmą, ir net ne svajonių jaunikį Marijoną, kurio visos Lietuvos senmergės pasižiūrėti susirenka penktadienio vakarą. Omenyje turiu mūsų liaudį, kitaip tariant, statistinį lietuvį, kuriam, beje, verkiant reikia psichoterapeuto.
Statistinio lietuvio net nebandyk kritikuoti, nes iš tavęs liks tik skudurai. Geriau galvoti, kad statistinis lietuvis visuomet teisus. O dar geriau visuomet kritikuoti politikus. Statistiniam lietuviui tai patinka, o politikams tai vis tiek kaip vanduo nuo žąsies.
Tačiau jei nekalbam apie mūsų visuomenę, taip nuslepiamas vienas esminis dalykas - kaip giliai mūsų visuomenė sovietiškai mąsto. Nors gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, kur veikia rinkos ekonomika, tačiau mūsų galvos pasilikusios gilioje sovietijoje.
Štai kodėl reikia psichoterapeutų pagalbos - kad padėtų išsivaduoti iš sovietinių stereotipų, kurie mus velka žemyn.
Jei pažvelgsime į dabartinį politikos elitą, pamatysime daug veidų, kurie sovietiniais laikais priklausė partinei nomenklatūrai. Kai kurie politikos apžvalgininkai teigia, kad nesugebėjimas atsisakyti sovietinio palikimo lemia daugelį dabartinių mūsų problemų.
Su tuo reikia sutikti: buvusi partinė nomenklatūra puikiai prisitaikė prie dabartinių sąlygų ir tapo demokratijos bei laisvosios rinkos sargais.
Tačiau pasakius “A”, reikia ištarti ir “B” - sovietinis palikimas liko ir mūsų galvose.
Sovietizmu atsiduodančios nuostatos
Štai nesena apklausa, kurią atliko RAIT, o paskelbė “Omni laikas”, parodė, kad daugiau kaip pusė - 64,2 proc. - Lietuvos gyventojų mano, kad valstybė privalo užtikrinti darbą kiekvienam, kuris jį nori gauti.
Beje, jei manome, kad tai tik vyresnio amžiaus žmonių problema, tai labai klystame. 2000 metais atliktas aštuntokų tyrimas parodė, kad net 80 proc. mokinių mano, jog baigus mokslus valstybė jiems privalo užtikrinti darbą. Šiuo skaičiumi mes labai išsiskiriame iš visos Europos. Todėl, kad senose demokratinėse ir kapitalistinėse valstybėse suprantama, jog valstybė darbo kiekvienam nesuteikia.
Beje, dar prisiminkime, jog 74 proc. Lietuvos žmonių mano, kad jų gyvenimas priklauso nuo politikų sprendimų.
Dar pridėkime, kad Europoje esame vieni iš labiausiai pasikliaujančių ne savo jėgomis, o aklu likimu, ir gausime kone idealų sovietinį mąstymą: valdžia už viską atsakinga, ji privalo užtikrinti darbą kiekvienam, o kiekvieno žmogaus likimas priklauso nuo politikų veiksmų.
Taip buvo sovietiniais laikais. Tačiau, šiaip ar taip, dabar gyvename demokratinėje valstybėje, kurioje veikia kapitalizmas. O tai reiškia, kad valstybė gali sudaryti sąlygas gauti darbą, bet ne suteikti jį kiekvienam.
Kuo mes skiriamės nuo Vakarų žmogaus?
Kai Vakaruose žmonės praranda darbą ar supranta, kad dirba neperspektyvioje ekonomikos šakoje, jie persikvalifikuoja. Vakaruose suaugusiųjų mokymasis yra įprastas dalykas, pas mus - siaubą keliantis reiškinys. Štai per pastaruosius metus niekur nesimokė 83,2 proc. suaugusių Lietuvos gyventojų, o 62,5 proc. apklaustųjų teigė ir nenorintys mokytis. Vadinasi, vieną kartą pasimokiau, įgijau specialybę, ir dabar valstybė, politikai man privalo duoti darbą. Nesvarbu, kad tas darbas nesukuria jokios pridėtinės vertės.
Jei jau pusę gyvenimo auginau runkelius ir melžiau karves, tai būtinai turiu tą daryti ir likusią dalį. Negalvojama apie tai, kad gal reikėtų taikytis prie sąlygų, o ne keikti likimą, valdžią ar dar ką nors.
Štai didžiausias skirtumas - vakarietis keičia savo profesiją, mokosi to, kas perspektyvu, o mes tik dejuojame ir keikiame valdžią.
Ar tikrai egzistuoja “runkeliai” ir “elitas”
Beje, pasvarstykime apie dar vieną mūsų politinio ir visuomeninio gyvenimo apraišką - apie gerai visiems žinomą “elito” ir “runkelių” perskyrą.
Ar tikrai Lietuvoje egzistuoja dvi nesutaikomos klasės - “elitas” ir “runkeliai”, kaip bando įteigti kai kurie politikai ir viešųjų ryšių specialistai?
Man regis, ši priešprieša buvo įteigta. Ji neatspindi tikrosios padėties, ji rodo tik sovietinę mąstyseną. Juk prisiminkime - sovietiniais laikais pasaulis buvo aiškinamas kaip kova tarp kapitalistų ir liaudies. Kas galėjo pagalvoti, kad ši nuostata po trylikos metų atgims nepriklausomoje Lietuvoje kaip “elito” ir “runkelių” priešprieša.
Tad jei norime geriau ir sveikiau gyventi, reikia keisti savo nuostatas. Todėl lietuviams psichoterapeutų ir reikia.
Suprantu, kad šis mano komentaras daugeliui sukėlė pyktį, daugelis jam nepritars. Tačiau nemanau, kad neadekvatus požiūris į pasaulį mums padeda gyventi. Priešingai - jis trukdo. Tad kuo greičiau atsisakysime sovietinių nuostatų, tuo geriau bus visiems. Ir gal tuomet mūsų gyvenimas pagražės.
