Kas turi el. pašto dėžutę, neretai gauna anekdotų, linksmų pasakojimų ir šiaip juokelių. Tai ir yra internetinis folkloras. Internetui tampant vis populiaresniam, folkloras tapo jau ne vien močiučių nuosavybė, - jis pradėjo keliauti po interneto platybes. Ir į tai verta pažvelgti atidžiau.
Nuo folkloro iki internetinio folkloro
Folkloras - tradicinės ir agrarinės visuomenės atributas. Bent taip teigia dauguma folkloristų. Juk folkloras - pasakos, dainos, minklės, anekdotai ir visokie kitokie panašūs pasakojimai - perduodami iš lūpų į lūpas. Folkloras gyvas tol, kol gyvuoja bendruomenė, kol yra kam papasakoti ir yra kam išklausyti. Kai tradicinę visuomenę keitė moderni, folkloras pradėjo nykti. Niekas niekam nepasakojo pasakų, niekas nedainavo dainų. Tiesiog modernioje visuomenėje to nereikėjo. Folkloro vietą užėmė laikraščiai, knygos, radijas, o vėliau ir televizija. Anksčiau tradicinėje visuomenėje žmogus pats sau turėjo padainuoti, jei norėjo pasilinksminti, o dabar užtenka įsijungti radiją arba CD grotuvą. Jau nebereikia prisiminti gausybės dainų, pasakų - visa tai, o ir dar daugiau, pateikia žmogui vadinamosios masinės komunikacijos priemonės. Buvo teigiama, kad anksčiau žmogus pats buvo aktyvus kultūros kūrėjas (juk ne tik išmokdavo dainas, bet jas ir šiek tiek pagražindavo, pridėdavo savo posmelį), o dabar jis tampa pasyvus vartotojas.
Taip iš tiesų buvo, kol neatsirado internetas. Internetas vėl atgaivina folklorą. Juk kaip kitaip pavadinti įvairias juokingas (ar pamokančias) istorijas, šmaikščius eilėraštukus, anekdotus? Jie - kaip ir “tradicinio” folkloro pavyzdžiai - neturi autorystės. Nors kartais galima atsekti, kad vieną ar kitą internetu siuntinėjamą istoriją parašė žinomas rašytojas, tačiau daugeliu atvejų autorystės niekada nepavyks nustatyti. Juk daugeliu atvejų šmaikščių istorijų autoriai yra - kaip ir “tradicinio” folkloro atveju - nežinomi autoriai.
Internetinis folkloras gyvas tik tol, kol yra siuntinėjamas iš vienos pašto dėžutės į kitą. Kitaip tariant, jis negali egzistuoti be virtualios bendruomenės. Šis bruožas dar labiau priartina prie “tradicinio” folkloro - juk jis gyvuoja tol, kol egzistuoja bendruomenė, kuri iš kartos į kartą perduoda savo pasakojimus, dainas ir juokus. Kaip ir “tradicinio” folkloro, taip ir internetinio folkloro likimas priklauso nuo tų, kurie jie perduoda. Taigi su internetiniu folkloru mes tampame jau ne vien tik pasyvūs masinės kultūros vartotojai, bet ir jos kūrėjai bei aktyvūs palaikytojai (bent jau iš dalies ir bent tuo, kad gautus juokelius persiunčiame savo draugams).
Internetinis folkloras - vadybininkų ir tarnautojų kultūros išraiška?
Iš internetinio folkloro pavyzdžių galima spėti, kas yra ta virtuali internetinė bendruomenė, kurioje gyvuoja internetinis folkloras. Daugelis gaunamų istorijų yra ypač taikli ir šmaikšti dabartinės biurų/kontorų/įstaigų vidinės kultūros kritika. Juk įvairiausių istorijų pagrindinė tema yra darbas, santykiai su kolegomis ir šefu. Aišku, dar minimas ir seksas - be jo neišsiverčia nė viena populiarioji kultūra (įskaitant ir tradicinę liaudies kultūrą). Taigi kalbama apie tuos dalykus, kurie dažniausiai iškyla vidutinio lygio vadybininkų, įstaigų klerkų, tarnautojų ir biurokratų pokalbiuose rūkant cigaretę ar geriant alaus bokalą bare. Be to, dar reikia prisiminti, kad būtent ši socialinė grupė yra aktyviausia interneto vartotoja (juk jie dirba įstaigose, kurios turi pastovų interneto ryšį, o jų el. pašto dėžutės visuomet pasiruošusios priimti įvairiausius laiškelius).
Internetinis folkloras rinkodarai
“Tradicinis” folkloras - tai žodinė kūryba, o internetinis folkloras nebūtina turi būti pasakojimai, užrašyti į el. pašto laiškelius. Tai gali būti piešiniai, trumpi vaizdo klipai. Taigi informacinėje visuomenėje pagal folkloro dėsnius funkcionuoti gali ne tik žodis, bet ir vizualinis menas.
Tai naujos galimybės. Beje, šias naujas galimybes ryškiausiai išnaudoja didžiosios firmos, kurdamos savo prekinius ženklus ir bandydamos mus prie jų pririšti. Atkreipkite dėmesį, juk beveik absoliuti dauguma linksmų vaizdo filmukų, kuriuos gauname (aišku, išskyrus, pornografinius), yra pagaminti kokios nors garsios firmos. Ir jo gale reklamuojamas jos gaminys. Rinkodaros specialistai puikiai žino tinklažmogių pomėgį siuntinėti ir gauti tokius filmukus. Tai nori ir išnaudoti - pagamina tokius filmukus ir siekia, kad jie būtų platinami internetu. Taip mes patys, gal net to nepastebėdami tampame reklamos nešėjai (o juk daugelio internetinio folkloro pavyzdžiuose iš reklamos dažnai pasityčiojama).
Kada internetinis folkloras taps akademine disciplina?
Apie folklorą pasakojama mokyklose, dėstomos paskaitos universitetuose, o rimti mokslininkai pluša institutuose. O internetinio folkloro niekas - bent kiek man žinoma, netyrinėja. O gaila. Juk tradicinėje visuomenėje dainos, pasakos buvo perduodamos iš kartos į kartą, o internetinis folkloras gyvena trumpai - tie pokštai, kurie buvo siuntinėjami prieš keletą mėnesių, jau seniausiai užmiršti. O be reikalo.
Juk internetinis folkloras galėtų tapti puikia medžiaga įdomiai analizei. Galima studijuoti, kaip jis plinta (tokios žinios labai praverstų “pijarščikams, kurie internetą stengiasi panaudoti skleisdami gandus), galima tyrinėti, kaip tam tikri tekstai, kurie iš pradžių pasirodo anglų, prancūzų ar rusų kalba, yra išverčiami, modifikuojami. Žodžiu, tyrinėjimui yra daug temų.
O “Omni Laikas”, pripažindamas internetinio folkloro reikšmę šiuolaikiniame biurų ir įstaigų pasaulyje, atidaro naują rubriką “Internetinis folkloras”, kuriame kaupsime įvairiausius internetinio folkloro pavyzdžius.
Kadangi folkloras (taip pat ir internetinis) yra visų nuosavybė, tai visi tinklažmogiai kviečiami siųsti pas juos užklydusius internetinio folkloro pavyzdžius redakcijai adresu [email protected].
