Dar kartą per kažkelintą asmenį išgirdau apie savo, lyg ir savaime suprantama, konfidencialiai pasakytus pastebėjimus. Atrodo, tokius dalykus sakau tik žmonėms, kuriais nepasitikiu mažiau negu dauguma kitų. Taigi arba atrodo ne taip, arba tie žmonės ir tokio lengvo nepasitikėjimo neverti. Atminties neprarandu net beviltiškai pasigėręs, todėl lieka antrasis variantas.
Toliau narpliodamas sugedusio telefono laidus, savo nuostabai atrandu, kad tarpiniai abonentai - vyrai. Bet jie mūsų macho visuomenėje laikomi mažiau plepiais. Ir mažiau skaitančiais bobiškus pletkų žurnalus. Su moterimis paprasčiau, jos a priori vertinamos kaip nep?tikimos daugiau ar mažiau konfidencialios informacijos laikmenos. Bet šitas visuomenės fenomenas jau nušlifavo lytinius skirtumus (keista, kad feministės to dar nepastebėjo). Todėl reikėtų būti atsargesniems ir plėsti požiūrį. Galimi du išeities taškai.
Pirmas. Kalta pati visuomenė, „aplinka“. Jos įtakai norom nenorom, sąmoningai ar nesąmoningai pasiduoda ir protingesni individai, netgi mokslų daktarai. Išsilavinimas čia turi labai nedaug reikšmės. Sąvokos „protingas“ ir „išmintingas“ (arba „nuovokus“) dar senovės Graikijos kultūros klestėjimo laikais nebuvo laikomos tapačiomis. Daug svarbesnės yra asmeninės etinės nuostatos ir charakterio ypatybės. Pasidavimas visuomenės įtakai gali būti silpnumo įrodymas, bet nebūtinai. Dažniausiai žmonės tiesiog automatiškai perima elgesio modelius, nes „visi“ aplinkui taip daro. Apkalbinėjimas ir paskalų skleidimas beveik visose „darbo vietose“ yra norma. Ir prie šito proceso neprisijungę laikomi mažų mažiausiai pasipūtusiais. O dar lietuviška spauda, kuri informacijos pateikimo, o neretai ir turinio atžvilgiu beveik visa yra ryškiai geltona (įdomu, gal žurnalistikos studentams dabar siūlomos tokios mokymo programos). Todėl visai natūralu, kad tas pats vyksta ir privačioje erdvėje.
Antras. Žmogus turi laisvą valią ir dažniausiai pasižymi sugebėjimu atskirti teisinga nuo neteisinga. Taigi, kiekvienas ne ligonis ir ne asilas supranta nereikalingų plepalų ir paskalų žalą jų objektui, taip pat ir sau, nes niekada nežinai, kaip gali pasikeisti situacija. Arba žino, kad tai paprasčiausiai niekinga. Tačiau be A nebūna B ir atvirkščiai. Kiekvienas atskirai formuoja pasiūlą ir paklausą. Tai nėra savaiminis procesas. Šiais laikais jau nė vienas nėra verčiamas būti kaip visi. Nebent jis pats to nori arba mano, kad tai jam bus naudinga dėl vienų ar kitų priežasčių. Bet kuriuo atveju, apsisprendimas yra vidinė kiekvieno individo valios išraiška.
Bet panašu, kad laisvai apsisprendusių arba tikinčių laisva valia katastrofiškai mažėja, o velionio Dievo vietą predestinacijos teorijoje ir praktikoje užima visuomenės nuomonė arba įtaka. Kiekvienas turim žmonių, kuriems galime ir norime pateikti daugiau ar mažiau slaptą asmeninę informaciją ar pastebėjimus. Bet kartais net nesusimąstom, kad artimesniems draugams irgi būtina pasakyti kodinį burtažodį „tai tarp mūsų“. O susimąstyti, pasirodo, reikėtų. Arba reikėtų keisti jų statusą savo pažįstamų žmonių skalėje. Prisimenu vieno paslaptingo žemu balsu šnekančio „X failų“ personažo patarimą Foxui Mulderiui: „trust no one“ (nepasitikėk niekuo). Gaila, nors gal ir gerai - atsiranda daug erdvės pasireikšti fantazijai ir kartais savo malonumui padirbėti lėlininku.
Ne komentarams - [email protected]
