Yra toks pasakymas - „draugų ratas“. Jis, kaip ir kiti frazeologizmai, atsainiai atiduodami sudraskyti kasdienei kalbai. Jie pasmerkti greitam vartojimui nesusimąstant kaip bulvariniai skaitalai, prostitutės ar kava su bandele per traukinių keitimo pertraukėlę. Bet kartais vienas įvykis ar įvykių grandinė nuveda ten, kur jie keičiasi, tie neišvengiamai nuo vaikystės šalia esantys žodžiai. Papasakosiu apie vieną tokį atradimą.
Po įspūdingų susitikimų su širdžiai ir protui artimais žmonėmis į mane iš granatsvaidžio šauna keista mintis. Bandau iš gabalėlių vėl sudėlioti save į pakenčiamą visumą. Draugų ratas iš tikrųjų yra ydingas ratas. Circulus vitiosus arba, kaip sako vokiečiai, „velnio ratas“, į kurį patekti ir iš kurio išeiti labai sudėtinga. Nes ten esančius su tavim jungia toks bendrumas ir supratimas, kokių už rato ribų nerandi. Esi ten, nes nenori būti kitur, nenori būti kitur, nes esi ten. Šitame siauram uždaram rate yra tik ypatingi, išimtys. Tie, apie kuriuos rašomi ne „gyvenimo būdo“ straipsniai žurnalų parodijose, o romanai, priverčiantys cinikus vėl trumpam pasijusti romantikais.
Ir čia su palengvėjimu nusižengiu abejingai kruviniems logikos dėsniams, atkakliai neigiantiems visuotinumą. Nėra čia jokių „kai kurie“, visi čia yra išimtys. Kitaip mąstantys, netradiciniais sprendimais ir minčių formuluotėmis kerintys, kartu su tavimi be pastangų ir dirbtinumo besijuokiantys ir tylintys. Tie keli žmonės, su kuriais tavo kvailysčių ir avantiūrų įgyvendinimas prilygsta nepakartojamiems piruetams. Jums nebūtina matytis kiekvieną savaitę ar kiekvieną mėnesį, laikas ir erdvė neturi reikšmės. Jie netikėtai apsireiškia tada, kai tau jų reikia, paskambina ar brūkšteli ką nors lyg ir „šiaip sau“. Prieš juos lenkiasi tavo visagalis ego, pripažindamas neįmanoma - jie vertingesni už tave. Ir net gali būti, kad ribinėje situacijoje tu lengvai, savaime suprantamai ir be savigailos sau statytum už juos, o ne už save.
Tai gali atrodyti keista tik iš pirmo žvilgsnio, bet - savo ratui tu jų nesirenki, jie tavęs irgi. Taip jau atsitinka, be dirbtinių pastangų, kurios čia būtų bendrumo ir supratimo neigimas. Gyvenimo magija, ir tiek. Be abejo, buvimas tame rate nuolat išbandomas keisčiausiomis situacijomis ir nėra „iki gyvos galvos“. Tikriems išbandymai nepavojingi, bet žmonės keičiasi (tu irgi). Ir kartais pasikeičia taip, kad atsitraukia.
Kaip man kažkada pasakė viena prizo už vidutinio amžiaus ramybę verta moteris, mes, panašūs savo skirtingumu, turime laikytis kartu, kitaip neišeina šitame idiotizmo chaose. Kartais tie „panašūs skirtingi“ virsta draugais - pridėsiu nuo savęs.
Ne komentarams: [email protected]
