Apie ES paramos naująją perspektyvą (kitaip nei prieš 2004-2006 metų periodą) diskutuojama, ja domimasi, nes visi suvokia, kad tai lemiama galimybė Lietuvai kurti savo gerovės ateitį, investuojant į pagrindines vystymo sritis, kurios lemtų raidos sėkmę ir gyvenimo kokybės kaitą.
Šiandienos apsisprendimai – tai visų valstybės piliečių gyvenimas rytoj, todėl esminis klausimas: kokie mūsų tikslai, kokios Lietuvos norime, kaip modeliuojame jos plėtrą. Dabartis pateikia mums patį esminį išbandymą - atsakomybės patikrinimą, ypač centrinės valdžios ir jos institucijų, t.y. ar procesai vyks kaip iki šiol bet kaip - svarbu, kad lėšos būtų įsisavintos, ar bus brėžiama aiški tikslingai valdoma perspektyva? Ar pirmiau susitarsime, ko siekiame ir kaip, ar terūpės tik žūtbūtinis lėšų panaudojimas?
Kas jau šiandien kelia abejonių ir neaiškumų? Pirmiausia – abstrakcijos ir daugiažodiškumas. Panašu, kad svarbiausia yra gražios ir patrauklios deklaracijos, kurioms nelabai ką ir gali prikišti: žinių visuomenės plėtra, ekonomikos augimas, sanglaudos skatinimas. Tai žinomi pamatiniai dalykai, ateinantys iš Lisabonos strategijos nuostatų.
Paramos panaudojimo strategijos dokumentuose siūloma apie 20 konkretesnių veiksmų programų, jų turinį kuria dešimtys specialistų. Gal vasarą, gal vėliau, neva, viskas bus aišku. Šiandien kiek beklaustum konkretesnių dalykų, raminama, kad tai per ankstyvi klausimai. Žinoma, valdančiajai daugumai esminis susitarimo objektas buvo ir tebėra, kokias finansų apimtis kuri ministerija valdys? Taigi pirmiau lėšos, o paskui tikslai, leidžiant suprasti, kad bus kur investuoti ir kam įsisavinti tuos 20 milijardų. Bet lieka visuomenei pagrindinis nerimas: ką sukursime? kokią naudą mes visi pajusime ir gausime? kokių konkrečių rezultatų sieksime? kaip ir kuo matuosime rezultatus?
Negi tik pabarstysime tuos milijardus ir tiek – kaip dabar: tai šen, tai ten, tiems, kas prieina, kas turi užnugarį ir įtaką? Kodėl daug kas abstraktu? Mažiau įsipareigojimų visuomenei, daugiau galimybių manipuliuoti ir sau naudingai nukreipti finansinius srautus. Kodėl tokios sudėtingos ir gremėzdiškos projektų atrankos procedūros? Aišku, kad kalčiausias Briuselis, bet vėlgi tai geras būdas atrinkti tik „reikalingus“ projektus?
Prieš pirmąjį periodą buvo daug valdžios baimių ir netikėjimo, kad nėra patirties, kad per menki administraciniai gebėjimai – neįsisavinsime lėšų. Tačiau pasirodė, kad poreikiai yra kur kas didesni, o projektų daugiau negu yra galimybių. Tas pats turbūt atsitiks ir dabar. Žinoma, labai svarbu, kad visuomenė būtų informuota apie jau įsisavintų lėšų ir įgyvendintų projektų poveikį įvairioms mūsų gyvenimo sritims. Ne tik todėl, kad žinotume, bet svarbiausia, kad įsivertintume, pasimokytume iš klaidų ar sėkmių, kad tikslingiau planuotume naująją finansinę perspektyvą. Tokių besibaigiančio etapo kokybinių ir kiekybinių vertinimų kaip tik ir stokojame.
Esminis nuogąstavimas šiandien labai paprastas: ar bus sukurta sistema, kuri užtikrintų, kad paramos lėšos pasiektų ne tuos, kurie labiausiai nori, o tas sritis ir tas Lietuvos vietas, kur ta parama suteiktų naujų plėtros impulsų bei padėtų įveikti teritorijų socialinius-ekonominius skirtumus ir labai ryškius netolygumus. Antras lūkestis – tai ne tik socialinė sanglauda, bet ir mūsų kraštų specifikos ir potencialo sustiprinimas, Lietuvos regionų unikalumo išryškinimas. Apskritai, nerimą kelia tai, kad būsimos paramos lėšų proporcijos buvo entuziastingai dalinamos tarp įvairių sektorių, bet būtent todėl ar sulauks naujų galimybių periferija, t.y. horizontalųjį padalijimą galėtų papildyti ir vertikalusis matmuo, tam tikros proporcijos tarp nacionalinio ir regioninio lygmens, kad išvengtume paramos koncentravimo vadinamuose nacionalinės svarbos objektuose ir centrinėse institucijose, dažnai ir dabar sėkmingai žaidžiančiose su regionais, tik vargu ar tai jiems suteikia naujų proveržio šansų. Taigi galimos paramos vertikalioji proporcija būtų vienas iš būdų užtikrinti tolygesnę paramos sklaidą.
Taigi šiandien, deja, daugiau klausimų negu aiškių atsakymų, todėl neabejotina, kad visuomenė privalo ginti savo teisėtus lūkesčius ir aktyviai spausti valdžią bei politikus: ateitį kuriame ir lemiame visi kartu. Ši parama – tai nėra būdas kaupti kam nors politinį (ir ne tik) kapitalą, bet turi būti efektyviai panaudota stiprinti Lietuvos potencialui ir galimybėms.
Valentinas Stundys yra Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
