Kai jau pagarsėję liberaldemokratai savotiškai atšventė savojo teatro dieną, vienas jų vadų televizijai teisinosi: jie dar neturi politinės kultūros, todėl ir nežino, kad teatre žiūrint spektaklį nelabai dera salėje garsiai kalbėtis telefonais, valgyti ir susidaužti taurelėmis.
Net jei spektaklis jiems buvo įpirštas, kaip piršo jį teatro vadovai liberalams. Tačiau libdemų vadas kiek klydo ir ne dėl žodžių junginio “politinė kultūra”. Jis naivus per visą savo pilvą, jei dar tiki, kad vėliau jie tos kultūros įgis.
Tai tik patvirtina keletas įvykių. Seimas atmetė vieno deputato siūlymą atitinkamą procentą lėšų, gautų iš azartinių lošimų, pervesti kultūros reikmėms - Kultūros ir sporto rėmimo fondui. Nes siūlymas iškart numatyti tam tikrą procentą biudžete pasirodo besąs antikonstituciškas. Nežinau, kaip išrašyta Estijos ar Latvijos konstitucija, tačiau į “Kultūros kapitalo” fondus abiejose valstybėse pervedamas tikslus procentas iš pelno, gauto iš tų pačių azartinių lošimų. Ir nemažas, Estijoje siekiantis 30 proc. Kaip atsakymo į nuosprendį galima būtų paklausti, ar kitų metų biudžeto sudarymas remiantis tuo, kiek pinigų buvo skirta šiais metais, taip pat nėra antikonstituciškas, tačiau tai jau būtų scholastika. Nors ja dažniausiai ir remiamasi. Ypač kai kalbama ne apie kultūrą, o apie kitas sritis - armiją ar žemės ūkį.
O kultūra kaip tik yra ta sritis, kuria galima visaip manipuliuoti ir tampyti jos biudžetą, ypač į vieną pusę. Ir kurią galima aukoti, nes, kaip dažnai tenka nugirsti, ji yra nepelninga.
Be abejo, pelnas iš jos nekoks. Pirmiausia jis neapskaičiuojamas, o tai tolygu tam, kad jo nėra. Naujieji Lietuvos kultūros instituto tyrimai apie tai, kad Lietuva pasaulio žiniasklaidoje minima pirmiausia sporto ir kultūros kontekste, mūsų politikų neįtikins. Jie buvo įsitikinę, kad Lietuva asocijuojasi tik su nusikaltimais, ir šiandien kiekvienas užsienio turistas tik ir traukia Lietuvon pažiūrėti, kaip atrodo tie Melo Gibsono aprašytieji beisbolo lazdomis ginkluotieji Baltijos pagonys. Jų neįtikins ir tai, kad dėl kultūros peizažo, dėl architektūros, šalies istorijos klesti turizmas visame pasaulyje. Jie, atrodo, vis dar mano, kad dėl nusikaltimų ir ekonomikos, kuri yra ak, kokia. Ir žiūri, matyt, tik į “Mažeikių naftos” ar “Achemos” vamzdžius. Bet kodėl tada pasaulio turizmo firmų kataloguose niekaip nerandu kelionių į Rūro baseino draustinį?
Kultūros poveiklis tikrai nekoks. Vieni dar neišmokyti valgyti, kitas, jau esamas Seimo narys, voliojasi gatvėje, trečias, kalbama, prieš metus per Vasario 16-osios minėjimą Operos ir baleto teatre pasijuto nelabai gerai ir tai parodė visiems aplink sėdintiems. Akivaizdi politinės kultūros stoka.
Kultūrai negalima numatyti fiksuoto procento, kad ir vienam fondui. Nes tada kažkaip negalėsi net patampyti jo iš kitų pusių, net ir norėdamas jį padidinti. Iš vienos pusės - iš jo nupjaunama Pasaulio lietuvių dainų šventei, iš kitos - pridedama stulbinančiu būdu. Staiga per Vyriausybės posėdį premjeras įrašo tarp visų neatidėliotinos skubos svarstymų (o pas mus atidėliotinos nėra) klausimą dėl kino operatoriaus Aloyzo Jančoro finansavimo. Na, jo filmų. Ir pinigai atsiranda, kultūros ministrė, priversta vykdyti bendrą partijos liniją, pritaria. Nors bet kokių paraiškų kūrybos projektams laikas jau seniai praėjęs. Gal operatorius ir dokumentininkas ir buvo pateikęs paraišką, tačiau jei tas klausimas keliamas aukščiausiu lygiu, ekspertų atsakymą galima nuspėti. Todėl premjero žingsnis vertas pagarbos - jam kultūra tikrai rūpi ir kam kitam duoti paramą, jei ne vienam pirmųjų Lietuvos liokajų? Tikėsimės, jų bus ir daugiau.
Žingsnis į privačias valdas. “Lietuvos rytas” nukirto “Mūzų malūnui” du sparnus ir jis sumažėjo perpus. Kaip Don Kichotas metėsi gelbėti Lietuvoje prastai besiorientuojančių ligonių ir kultūros sąskaita įsteigė jiems “Sveikatos gidą”. Klausimas - jiems ar farmacininkams, kurių pinigai be reikalo kažkur voliojas? Biznis, be abejo, didesnis, ir tai suprantama, tik gaila, kad kultūros sąskaita. Bet jei tai iš humanitarinių paskatų, gal reikėjo atlikti tyrimą: kiek procentų nepilnamečių jau šiandien puikiai moka naudoti švirkštus ir žino maišomų miltelių proporcijas, ir kiek jų atskirs kino bilietą nuo skulptūros? Ir koks jų procentas išspręs lygtį: kiek teatro bilietų galima nusipirkti už normalią vakarinę “Extasy” dozę?
Tačiau tai žvilgsnis į nuosavo žmogaus daržą. O dabar palyginkime privačius ir valstybinius sprendimus ir raskime dešimt skirtumų. Manau, valdžios vyrai normaliai supranta privatizaciją.
Nuoširdžiai jūsų - [email protected]
