Jauniausiajai lietuvių kartai žodis “valgykla” jau skamba gana egzotiškai. Kaip koks senelio “orlaivis” ar “arpas”. Valgyklos niekur nedingo, bet vengia šio pavadinimo ir vadinasi pietų centrais, gero maisto, greito maisto arba savitarnos restoranais. “Valgykla” atsiduoda kolūkiais, politechnikumais, centro komitetais ir kitais pamirštais dalykais.
Mano prisiminimuose mokyklos valgykla buvo vieta, iš kurios dažniausiai trenkdavo pervirtu maistu. Senai bebuvau užėjęs į kokią vidurinę mokyklą - kažin ar ir šiandien ten išliko tas egzotiškai bjaurus kvapas?
Įdomu, kad dvi pagal tą patį projektą pastatytos lietuvių mokyklos Lazdynuose - 40-oji (kurią baigiau) ir “paltynnikas” (t.y. 50-oji) - smirdėjo skirtingai. Mūsų valgykla specializavosi bulvių kvapuose, o “paltynnikas” - kopūstų.
Valgyklos egzistuoja nuo priešistorinių laikų ir niekur nedings. Buvo Graikijoje, buvo senovės Romoje, Donelaitis ir tas studijuodamas maitinosi valstybinėje valgykloje. Gražioji VU bibliotekos Smuglevičiaus salė iš pradžių irgi buvo refektoriumas.
Tačiau valgykla valgyklai nelygu. Tarybiniai laikai mėgo masiškumą ir jais kolektyvinės šėryklos klestėte klestėjo. Jų išliko nemažai. Dažniausiai kokiuose užkaboriuose, gamyklų kiemuose, ligoninėse ir, žinoma, mokyklose. VU Istorijos fakultete esanti valgykla irgi mažai pasikeitė nuo 1979 metų.
Kai tarybinius laikus pažinęs žmogus taria “valgykla”, mintyse dažniausiai iškyla taukuotos lėkštės, riebios virėjos, vagiami maisto produktai ir iš naujo virinami arbatos likučiai.
Apie 1991 metų pabaigą prasidėjo tokių valgyklų agonija: maisto kainos jose pakilo tiek, kad net kantriausi piliečiai ėmė pietauti naujose kavinėse ar restoranuose, dygstančiuose kaip grybai po lietaus. Man bestudijuojant vyko masinė pietaujančiųjų migracija iš VU valgyklos į “Morgą”, t.y. universiteto kavinę Skargos kieme. Rektorato poniutės persikraustė bene pirmos.
Vakaruose valgyklos irgi ne auksu klotos. Miuncheno studentų “menza” perspjautų ne tik mūsų istorikų valgyklėlę bet ir ne vieną tarybinę šėryklą. Užkišta kažkokiame tolimame pastate, “menza” prasideda barjeru, prie kurio yra kelios kasos. Jose parduodami kuponai, kurių kainos skaičiuojamos, regis, pagal tantristinę sistemą. Pirmiausia atstovima eilė prie kupono, tada - eilė ant laiptų, tada - eilė prie maisto. Galiausiai gauni savo porciją prasto vokiško valgio ir visas linksmas jį suvalgai.
Esama ir kitokių “menzų”. Vienos universitete “menza” nėra universiteto padalinys. Tai firma, įsipareigojusi teikti pigesnio maitinimo paslaugas. Ji verčiasi ne dotacijomis, bet parduodamo valgio kiekiu. Kasdien lankytojams pasiūlomi trys patiekalai - suskirstyti į kategorijas “menü”, “brainfood” ir “vegetarisch”. Kaina (3,5 euro) mums didoka, bet Vienoje tai absoliutus minimumas. Kam neužtenka tradicinės pietų porcijos, gali užsisakyti gėrybių nuo grilio, kurios čirškinamos čia pat. Yra puikus deserto baras, kur pigiai nusipirksite daržovių, vaisių ar gėrimų. Nieko bendra su purvu, smarve, prastu maistu: valgykla finansiškai priklauso nuo lankytojų skaičiaus ir tai gerai matyti.
Antra pagal pigumą (bet ne pagal maisto kokybę) galimybė valgyti Austrijoje yra “McDonald’s” restoranai, beje, labai populiarūs. Čia jie tikrai atitinka “fast food” sąvoką. Kitaip nei Lietuvoje, kur “McDonald’s” kainos kartais prašoka normalaus restoranėlio.
“Kiečiausią” sistemą vis dėlto turi čekai. Čia valgyklos ne tik nesunyko, bet suklestėjo. Ko jau ko, o pigaus maisto čia niekas neatsisako. Brno universiteto valgykla - ištisas cechas, užimantis du aukštus. Per dieną čia pamaitinama apie 3000 žmonių. Maistas dotuojamas, tad pietų kaina yra 1,9 Lt. Kasdien yra siūlomi keturi patiekalai. Gauni sriubos, “antrą” ir arbatos.
Fantastiškas yra valgyklos valdymas. Pirmiausia už tuos 2 Lt valgo tik universiteto darbuotojai ir studentai. Gatviniai moka 5 Lt. Valgykla yra kompiuterizuota: savo ISIC pažymėjimą specialioje kasoje reikia pakrauti tam tikra suma pinigų. Tada eini prie tokio detektoriaus: pypt - užsisakai pietus rytojui, nuo kortelės nuskaitoma pietų kaina. Kitą dieną ateini valgyti. Kiekvienas patiekalas išduodamas specialioje kasoje, prie kurios vėl yra detektorius: pypt - patvirtini, kad esi užsisakęs, pvz., vištienos šlaunį. Skanaus! Tada vėl viskas iš naujo. Panašiai yra su vakariene, tik čia nereikia užsisakyti maisto prieš dieną.
Kompiuteriu gali pasirinkti meniu savaitei į priekį, gali pasitikrinti, kiek pinigų turi kortelėje, gali pažiūrėti, kas bus vedama kitą mėnesį. Yra tik du “bet”. Pirma, dotuojamus pietus leidžiama valgyti ne daugiau kaip 23 kartus per mėnesį - 24-a porcija jau kainuoja dvigubai. Antra, nors valgykla yra nepalyginamai švaresnė už tarybines šėryklas, tačiau vis dėlto niekaip neatsikratai kareivinių įspūdžio. Jautresnėms merginoms čia neretai pasidaro bloga ar iškyla anoreksinio pobūdžio problemų. Reikia pasakyti, kad maisto kokybė valgykloje yra gera, tad kaltinti čia galima tik psichologiją.
Atrodo, Lietuvoje tokia valgykla nušluostytų nosį ne vienam pietų centrui, ar ne?
