Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas - valstybės veikėju tapęs disidentas dramaturgas, kuris daugiau kaip dešimtmetį vadovavo perėjimui nuo totalitarizmo prie demokratijos, - pasitraukia.
1989 metų "aksominės revoliucijos", suteikusios tuometinei Čekoslovakijai nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, didvyris visame pasaulyje buvo laikomas moraliniu savo šalies lyderiu, nors jo populiarumas pačioje Čekijoje bėgant metams mažėjo.
V. Havelo įtaka mažėjo ir dėl silpnos jo sveikatos - 1996 metais jam buvo pašalintas piktybinis auglys, o 1998-ųjų balandį - atlikta skubi trūkusios žarnos operacija. Tačiau tai neužtemdė jo šlovės.
"Kada nors istorikai pavadins šias dienas nepaprastomis", - 1989 metų lapkritį 200 tūkst. žmonių miniai sakė V. Havelas. "Aksominė revoliucija" nuvertė komunizmą ir vos ne per vieną naktį pavertė V. Havelą nacionaliniu lyderiu.
V. Havelas gimė 1936 metų spalio 5 dieną turtingoje čekų šeimoje. Dėl antiburžuazinių komunistinio režimo suvaržymų jis neįgijo gero išsilavinimo. Anksti susidomėjęs teatru, jis, kaip dramaturgas, išgarsėjo ir užsienyje.
Savo pirmosiose politinėse akcijose V. Havelas dalyvavo 1968 metais, per "Prahos pavasarį", kurį žiauriai nuslopino sovietų tankai. Dėl šios veiklos V. Havelui buvo uždrausta dalyvauti viešajame gyvenime.
Tačiau dirbdamas įvairius darbus, kurių vienas buvo nedidelėje alaus darykloje, jis tęsė pogrindinę disidentinę veiklą ir garsėjo tuo, kad buvo daug kartų suimtas.
V. Havelas parašė eilėraščių, 13 pjesių ir šešias politines esė. Jo darbai išversti į daugelį užsienio kalbų.
Praėjus mažiau nei dešimčiai metų po to, kai Prahos gatvėse žlegėjo tankai, V. Havelas parašė didžiąją "Chartijos 77" dalį. Ši to paties pavadinimo disidentų grupės deklaracija atkreipė tarptautinės bendrijos dėmesį į pilietinių teisių pažeidimus Čekoslovakijoje.
1977 metais prasidėjęs sąjūdis suvaidino didelį vaidmenį 1988-aisiais prasidėjusiose antivyriausybinėse demonstracijose. V. Havelas vadovavo šiai disidentų grupei, kuri 1989 metais įsteigė Pilietinį forumą ir derėjosi su komunistais.
Būtent V. Havelas įtikino komunistų lyderį Milošą Jakešą ir visą Komunistų partijos prezidiumą po masinių 1989-ųjų lapkričio demonstracijų atsistatydinti.
Jau kitą mėnesį V. Havelas buvo išrinktas Čekoslovakijos prezidentu, o vėliau - pripažintas bei pagerbtas visame pasaulyje. 1990 metais jis gavo UNESCO premiją už žmogaus teisių gynimą, o 1991-aisiais buvo nominuotas Nobelio taikos premijai.
Jo populiarumas visada buvo didelis - retai mažesnis nei 50 procentų. 1990-aisiais jo reitingas siekė 88 proc., o 1997-ųjų sausį - 87 procentus.
Vienas didžiausių V. Havelo nusivylimų ir viena iš nedaugelio jo politinių nesėkmių buvo Čekoslovakijos subyrėjimas 1992 metais. Jo raginimai surengti referendumą dėl Čekoslovakijos likimo buvo šiurkščiai atmesti ir jis atsistatydino.
Tačiau V. Havelas neliko istorijos nuošalyje - 1993-iųjų sausį jis buvo išrinktas po Čekoslovakijos skilimo atsiradusios Čekijos Respublikos prezidentu, kurio įgaliojimai yra daugiausiai simbolinio pobūdžio.
Jis vadovavo šaliai tuo metu, kai jos ekonomika virto pavyzdine visame regione, kai ji 1999-aisiais buvo priimta į NATO ir kai užsitikrino garantijas, jog 2004 metais bus priimta į Europos Sąjungą.
Tačiau nuo 10-ojo dešimtmečio vidurio, ypač po to, kai 1996-aisiais nuo vėžio mirė jo žmona, kuriai jis iš kalėjimo parašė įžymiuosius "Laiškus Olgai", virš V. Havelo galvos ėmė tvenktis debesys.
Jo politinė įtaka ėmė mažėti, jis buvo kritikuojamas dėl esą pernelyg didelio kišimosi į vyriausybės reikalus.
Asmeninis V. Havelo gyvenimas taip pat atrodė neįprastas. Po žmonos mirties praėjus metams, jis pribloškė visuomenę vesdamas įžymią aktorę Dagmar Veskrnovą, kuri anksčiau buvo lojali komunistams.
AFP-BNS
