Umberto Eco, garsus rašytojas, semiotikas, neseniai Ispanijos dienraštyje “El Pais” paskelbė straipsnį “Dučės akys”. Jis rašo apie šiandienos Italiją, tačiau jo mintys tinka ir prezidentinio skandalo krečiamai Lietuvai. Kas laukia žurnalistų, kurie kritikuoja prezidentą, valdžią? Kaip informacijos amžiuje į autoritarizmą linkę režimai susidoroja su nuomonės laisve? Siūlome skaitytojams šio straipsnio santrauką.
Ne taip seniai gimtadienį atšventęs Umberto Eco prisiminė savo atėjimo į šį pasaulį dieną. Tėvai jam pasakojo, kad ginekologas, prinešęs jo motinai ką tik gimusį naujagimį, sušuko: “Pažiūrėkite, kokios jo akys, jis panašus į Dučę!”. Nors U. Eco tėvai nebuvo nei fašistai, nei antifašistai, šis palyginimas juos gana pradžiugino.
Gali būti, kad tais laikais geraširdis ginekologas šią frazę kartodavo visiems kūdikio susilaukusiems tėvams. O ką jis pasakytų gimdyvei šiandien? Kad jos įsčių vaisius panašus į Silvio Berlusconi? Tokiu atveju jis tik pasmerktų motiną nerimą keliančiai depresijai. Mūsų amžiuje sveiko proto gydytojas naujagimį greičiausiai palygintų su kokiu nors populiariu televizijos personažu, mano autorius.
“Kiekviena epocha sukuria savo mitus. Tais laikais, kai aš gimiau, klestėjo Valstybės Vyro mitas, o šiandien tokiu mitu tapo Televizijos Žmogus”, rašo U. Eco.
Jis pritaria S. Berlusconi tvirtinimui, kad šiandien dauguma žmonių žiūri televizorių, o ne skaito laikraščius. Palyginti su televizijos auditorija, spaudos skaitytojų skaičius Italijoje yra pakankamai juokingas. Turint galvoje, kad tik dalis laikraščių kritikuoja vyriausybę, o visos televizijos - “Rai” ir “Mediaset” - skelbia valdžios balsą, nelieka jokių abejonių, kad tereikia kontroliuoti televiziją, o spauda gali rašyti ką panorėjusi.
U. Eco daro tolesnę išvadą, kad diktatūra šiais laikais taip pat galima, tačiau ji bus ne politinė, o informacinė. Jau kelis dešimtmečius šnekama, kad norint įvykdyti valstybės perversmą, nereikia šokti į tankus - pakanka užgrobti radijo ir televizijos stotis.
Taigi klaidinga teigti, kad negalime kalbėti apie S. Berlusconi “režimą”. Režimas - tai valdymo forma, kuri nebūtinai turi būti fašistinė. Informacinis S. Berlusconi režimas ne toks šiurkštus ir senamadiškas kaip fašizmas, kurio vadai draudė spaudos laisvę, o visus disidentus išveždavo į koncentracijos stovyklas. Italijos premjeras puikiai žino, kad savų tikslų galima pasiekti kontroliuojant populiariausias masinės informacijos priemones. Kam persekioti tau nepatikusį žurnalistą? Kad žmonių akyse jis taptų didvyriu? Užtenka neleisti jo į eterį.
Yra dar vienas esminis skirtumas tarp fašistinio ir informacinio režimo. Fašizmo laikais žmonės nepasitikėjo nei radiju, nei laikraščiais ir tikėjo tik tuo, kas buvo perduodama iš lūpų į lūpas. Informacijos režimo amžiuje, kai tik 10 proc. gyventojų skaito opozicinę spaudą, likusi visuomenės dalis naujienas sužino tik iš valdžios kontroliuojamos televizijos ir pasitiki tik jos skleidžiama informacija.
Nėra jokio reikalo įvesti televizijos cenzūrą, pažymi U. Eco. Galima įtvirtinti pozityvų informacijos režimą, kai žmonėms atrodys, kad galima šnekėti viską. Tereikia žinoti, kaip pateikti informaciją.
Pasak autoriaus, šiuolaikinio informacijos režimo epochoje televizija naudoja retorinę figūrą, vadinamą “užleidimu”.
Tarkime, kaip įtikinti žmogų auginti namuose šunį? Galime suskaičiuoti 50 argumentų “už” ir tiek pat argumentų “prieš”. Jei norime pabrėžti teigiamus šuns auginimo aspektus, sakome taip: “Šunys iš tikrųjų reikalauja daug materialinių sąnaudų, dažnai tampa našta, juos problemiška vežtis į kelionę (šioje vietoje savo sąžiningumu užkariaujame šunų priešininkų simpatijas), tačiau prisiminkime, kad šie gyvūnai žmogui sudaro puikią kompaniją, juos dievina vaikai, be to, jie gali išgąsdinti vagis ir pan.”. Šiais argumentais veikiausiai paskatintume abejojančius įsigyti keturkojį draugą. Jei norėtume atgrasinti nuo šių gyvūnų laikymo, pripažintume, kad šunys iš tiesų yra puiki kompanija, jie saugo namus, be to, juos dievina vaikai. Tačiau iš karto pereitume prie priešingos argumentacijos, kad šunys tampa našta, jų išlaikymui reikia daug lėšų, be to, jie kelia problemų norint kur nors išvykti. Šie žodžiai padėtų galutinai apsispręsti neauginti šuns.
Būtent tokiu principu vadovaujasi televizija. Svarstant kokį nors įstatymą, pristatomas jo turinys, po to žodis suteikiamas oponentams. Galiausiai pasisako vyriausybės šalininkai, kurie pažeria teigiamų argumentų. Teisus tas, kieno žodis būna paskutinis, pabrėžia U. Eco.
Jis pažymi, kad naujienų laidose vyriausybę remiantys asmenys niekada nekalba pirmi - prieš save jie užleidžia opozicijos narius.
“Informacijos režimo amžiuje nėra jokio reikalo savo priešininkus sodinti į kalėjimą. Nereikia nė cenzūros - užtenka leisti jiems pirmiems išdėstyti savo nuomonę”, - reziumuoja U. Eco.
Taigi kaip elgtis tokio režimo situacijoje, kai norint ką nors pasiekti, reikia turėti galimybių patekti į televiziją, kuri yra kontroliuojama?
Kol Italijos opozicija neras šios problemos sprendimo, S. Berlusconi ir toliau švęs savo pergalę. Patinka tai žmonėms, ar ne.
Parengė Indrė Kochmanaitė
