Gedulo ašaros - paminkladirbio duona
Kuo daugiau mirusiųjų, tuo daugiau taip trokštamo darbo; kuo turtingesni mirusiųjų artimieji, tuo storesnė bus kišenė! Tokia daugeliui sarkastiškai skambanti gyvenimo tiesa - paminkladirbio Albino Žiurinsko, gyvenančio Marijampolėje, kasdienybės varomoji jėga. Meistras prašė neįsivaizduoti jo esant kraugeriu, tik ir laukiančiu kito žmogaus mirties, tačiau neslėpė, kad mirties tema jam - ašarų netraukiantis reikalas.
- Paminklus mirusiesiems gaminate jau beveik du dešimtmečius. Kaip, jūsų akimis, nuo to laiko keitėsi paminklų mados?
- Pastebimiausias bruožas - praeina gigantiškų paminklų manija. Anksčiau žmonės užsakinėdavo kuo didesnius luitus, tarsi gigantiškas paminklas demonstruotų didesnę pagarbą mirusiajam. Kitas gal norėdavo kartu parodyti, kad jis labai turtingas - stovinčiam ir dūlinčiam akmeniui negaili didelių pinigų. Pastaruoju metu paminklai - vis mažyn. Gal tai per žiniasklaidą ilgai diegtų nuomonių išdava, o gal žmonės užsienio filmų prisižiūrėjo. Treti turbūt pagalvoja, kad, statant didelius paminklus didelėse kapavietėse, greitai nebeliks, kur rengti naujas laidojimo vietas. Paminklų "madas", kaip ir kitose gyvenimo srityse, diktuoja ir kišenė - populiaresni yra juodojo akmens paminklai. Rausvuoju akmeniu labiau domisi pasiturintys klientai. Šios žaliavos parsigabename iš Suomijos, Švedijos, Karelijos.
Keičiasi ir užrašų ant paminklų tradicijos. Vis mažiau pasirašančiųjų: "Liūdi žmona ir vaikai", tarsi nebūtų daugiau žmonių, kuriems dėl šio mirusiojo - amžinas gedulas. Vis dažniau atsisakoma ir gedulingų eilių, postringavimų, linkėjimų ilsėtis ramybėje (tiems kauleliams kitaip juk ir nebus). Dabar užsakovai bene labiausiai vertina lakonišką, bet iškalbingą užrašą, liudijantį, kokios šeimos kapavietė tai yra. Kad pasiūlytume užsakovams ką nors nauja, tenka pasidairyti po kapines kitose vietovėse, užsienyje. Taip ir keičiasi tos mados.
- Minėjote, kad anksčiau buvo retenybė rasti paminkle iškaltą dar gyvo piliečio pavardę, paliekant ateityje įrašyti tik mirimo datą. Kodėl dabar gyvieji dažniau užsuka pas meistrus užsisakyti patys sau paminklo?
- Yra ne viena to priežastis. Galbūt kai kas būgštauja, kad, įvedus Lietuvoje eurą, bus sunku pragyventi, tad jau iš anksto investuoja pinigus į amžinojo poilsio vietą, nes dabar turi santaupų. Kiti, pagyvenę tėvukai, galbūt bijo ne kainų augimo, o atšalusių ryšių su savo vaikais: kad, tėvams mirus, laidokai vaikai pasisavins paminklui sutaupytus pinigus ir juos iššvaistys, kiauliškai palikę nepaženklintą kapavietę. Tokie žmonės nori iš anksto žinoti, kaip atrodys jų kapas, garantuoti, kad jis bus tvarkingas ir su nuorodomis. Juk visi nori palikti amžiną atminimą apie save, tik kiekvienas tai supranta turbūt kiek kitaip: vieni save įamžina pulku vaikų ir anūkų, kiti - darbais, treti - statiniais.
- O sau paminklą dirbdinsitės iš anksto?
- Ne, nes dar neturiu tokio gražaus akmens, kokio aš sau norėčiau! Rausvojo norvegiškojo! Be to, dar nesiruošiu greitai mirti - tai kas, kad atšventęs šešiasdešimtmetį, bet užtat atrodau turbūt jaunesnis? Dar labai gerai jaučiuosi, be to, dar ne viską, ką suplanavęs, padariau šiame gyvenime. Kiek mylėjau moterų, tiek namų savomis rankomis pastačiau! Dabar statausi sau. Kitais metais, per Albinines (vienas mano sūnus - irgi Albinas) švęsime įkurtuves. Gera čia vieta ir dirbti, ir gyventi - kapinės netoli. Štai sėdžiu, klijuoju plyteles, o už nugaros - apie būsimą darbą pranešanti gedulinga laidotuvių eisena kapinių link... Kai tik išgirstu ar pamatau, iškart atlekia mintis, kad dar vienas naujas klientas netrukus atkaks pas mus. (Paminklus gaminame su sūnum.) Žinoma, tai tik juokai, be kurių kasdienybė būtų pilka ir nuobodi, sunkiai pakeliama. Kol gyvi, tol ir juokaujame.
- Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Irena Zubrickienė
Letos KAULINIENĖS nuotr.:
- Albinas Žiurinskas
2005 10 03
