“Būk originalus arba mirk” - skelbia Madame Yevonde fotografijų parodos, rugsėjo 12-ąją atidarytos Kaune, M. K. Čiurlionio galerijoje, pavadinimas. Tačiau tarp gyvenimo ir mirties šiuo atveju balansuoja tik art deco stiliaus fotografijose matomas teatrališkas pasaulis.
Fotografijos ir manieringos art deco estetikos paženklintos Vakarų kultūros susidūrimas sąlygoja fotografinių vaizdų prieštaringumą. Fotografija, fiksuojanti aiškiai surežisuotus, “dirbtinus” tikrovės fragmentus, tarsi apsinuogina aiškiai atskleisdama savo dokumentinę prigimtį - nuotraukos iš tikrųjų rodo ne įprastus vaizdus, o jų nenatūralumą, dokumentuoja kaip, o ne kas sukurta.
Tačiau tam, kad fotografijose matomi vaizdai taptų ypač sąlygiškais, kitaip sakant, teatrališkais ir neretai naiviais, svarbus ir dar vienas veiksnys - šiuolaikiniam žiūrovui būdingas fotografijos ir apskritai estetikos supratimas, neišvengiamai įsiterpiantis tarp jo ir XX a. ketvirtojo dešimtmečio nuotraukų. Šių dienų meno vartotojo patyrimas leidžia, o gal ir verčia Madame Yevonde fotografijose įžvelgti ne vien rafinuotą erotizmą, hiperbolizuotą jausmingumą ir prabangos kultą, bet jų išraiškos naivumui suteikti naujas reikšmes, įžvelgti įdomių paradoksų ir svarbių fotografijos istorinės raidos ženklų.
Pavyzdžiui, fotografijos “Krizė” kompoziciją galima perskaityti kaip tiesmuką tekstą - joje matoma gipsinė antikinės skulptūros galvos kopija su dujokauke ir byrantys raudonų gėlių žiedlapiai. Tačiau ant nesudėtingo simbolinio vaizdo, išreiškiančio žmogiškumo, grožio ir gėrio vertybių sunykimą moderniame pasaulyje, gula šiuolaikiniam menui būdingas daugiaprasmiškumo sluoksnis - svarbūs tampa ne apibrėžtą reikšmę turintys simboliai, o pats vaizdavimo būdas, kurio nuoširdus naivumas šiandiena bus suprastas kaip primityvumas ir bylos jau ne apie praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio, bet apie mūsų dienų visuomenės ir individo būvį. Toks suvokimo modelis gali būti pritaikytas daugeliui parodoje eksponuojamų fotografijų ir tapti alternatyva žiūrėjimui į fotografijas, bandant pajusti jose užfiksuoto “laikmečio dvasią”, nors, atrodo, būtent tai ir skatino daryti parodos atidaryme grojama Marlene Dietrich stiliaus muzika.
Vis dėlto net ir neinterpretuojant fotografijų iš dabarties pozicijų, jose galima įžvelgti gana įdomių paradoksų. Fotografijos, kuriose sureikšminamas “rimto” turinio perdavimas žiūrovui, kuriose aiškios pastangos kurti “aukštąją” estetiką, šiandien akivaizdžiai yra ne tokios įdomios, kaip to laikmečio reklaminės nuotraukos, kuriose neretai panaudojamos tokios išraiškos priemonės, kurios vėlesnėje fotografijos raidoje tapo geros nuotraukos garantais - jos tarsi iliustruoja fotografijos meno atitolimą nuo tapybos kanonų ir savos specifinės raiškos paieškas. Tokiose fotografijose esama ir kadravimo, nepaisant kompozicijos pusiausvyros, ir sudėtingesnių spalvinių sprendimų, pagaliau ir laisvesnės reikšminių elementų žaismės. Beje, madų fotografija, kaip atskira šio meno sritis, pradėjo vystytis būtent įsigalėjus art deco estetikai.
Kaune surengta paroda įdomi ir tradiciniu istoriniu požiūriu. Madame Yevonde kūriniai puikiai atspindi art deco estetiką ir jos paveikė fotografijos kryptį - minkštas, tarsi blogai sufokusuotas vaizdas, šviesos blyksniai, ant išraiškingomis pozomis nufotografuotų modelių drabužių, įmantriais raštais išmarginta gyvenamoji to laikmečio aplinka matoma nuotraukose, kurių atskiri vizualiniai segmentai taip pat sukomponuoti siekiant prabangos įspūdžio ir kuriant tarsi grynų, šviesos persmelktų spalvų vitražą.
Taigi fotografijos, pasirinkimą tarp mirties ir originalumo pavertusios tik teatrališka žaisme, žiūrovams atveria įvairias galimybes - geriau susipažinti su fotografijos istorija ar interpretuoti jas šiuolaikinio meno kontekste, o gal kiekvienam pasirinkti asmenišką santykį su Kauno M. K. Čiurlionio galerijoje eksponuojamais art deco meno pavyzdžiais.
