Mieloji mama, man viskas gerai. Kaip ir rašiau, dirbu statybose. Darbas sunkus, bet užtat draugų brigadoje susiradau. Žaidėm žaidimą "Kas užneš daugiau plytų į 12 aukštą". Aš laimėjau. Net 6 kartus. Visiems buvo linksma, juokėsi... Malonu, kai kito pergale džiaugiamasi. Tik brigadininkas nesijuokė.
Snūstelėjęs buvo laiptinėj. Tikiuosi, nesupyko dėl tos plytos, iškritusios mano5-ame pergalingame maratone. Jis su šalmu buvo...
Gegužės 3-ojiAtėjau į darbą, brigadininkas vis dar snaudė. Kai pabandžiau pažadinti, jis isteriškai pradėjo čiupinėtis ir šaukti "Kur mano rankinukas?". Pasirodo, prieblandoj žvilgančią plikę ir šalmą lengva supainioti. Po pietų mano brigados draugai kalbėjo, kad net kiečiausias vyras negalėtų pabraidyti porą valandų po dar skysto cemento pamatų formas. Aš juk šauniausias brigadoj vakar buvau. Pabraidžiau. Nakvoti stovint statybose labai nepatogu, bet dėl gero įvaizdžio ko nepadarysi.
Gegužės 4-ojiRytą brigadininkas nepyko, nes vis dar ieškojo savo rankinuko... Kitos brigados darbininkas, kuris smulkino sustingusį betoną prie mano kojų su pneumatiniu kūju, buvo labai kažkuo juokingas, nes iki pietų visi darbininkai rodė į jį dirbantį prie manęs ir juokėsi. Man irgi buvo smagu. Aš juk brigadoj šauniausias.
Gegužės 5-ojiSu brigados draugais sukirtom, kad aš neįmesiu plytos į ketvirto aukšto lango ertmę. Bent jau poros plytų tai tikrai ne... O aš kaime, pameni, mama, mėšlą be šakių kroviau į vežimą. Tai va, draugai pralaimėjo... Pirmi trečiosios apdailos brigados darbininkai iš ketvirto aukšto pradėjo leistis po kokių 5 minučių. Tokie vaikinai įmitę, smarkūs... Pabudau jau po pietų nuo klausimo "Ar nematei mano rankinuko?.." Sunku rinkti išbelstus dantis sulaužytom rankom....
Gegužės 29-ojiGrįžau į darbą. Visi džiaugiasi, juokiasi... Pas mus naujas brigadininkas. Geras toks vaikinas, su manim bendrauja, skolinasi iš manęs viską: šalmą, darbinius batus, tavo siūtą kombinezoną su užtrauktuku užpakaly ir vatinukę, kurią dėdė iš Bangladešo atvežė (na, su tais užjūrio vabaliukais, nuo kurių pusė kaimo kasėsi du mėnesius)... Dabar, kai aš ne tiek apsirengęs, brigados draugai mane dviračiu vadina. Todėl kad greitas turbūt.
Birželio 1-ojiMano gimtadienį šventėme labai linksmai. Po greito gėrimo varžybų, kurias aš laimėjau, mūsų vienas brigados draugas prisipažino, kad iki šiol šlapinasi lovoje. Aš sujaudintas tokio atvirumo irgi prisipažinau, kad kai mamos nebūdavo namie (atleisk man mama), aš nešiodavau jos sukneles. Visi tylėjo. O kai pasakiau, kad kai tu būdavai namie, nešiodavau tėčio sukneles, visi pradėjo dar labiau nutilo. Tada nutariau draugus pradžiuginti istorija, kaip mūsų kolūkyje kompiuterinis chuliganas, vardu Kakeris, per kompiuterizuotą melžimo aparatą karves apkrėtė snukių, ragų, kanopų, nagų ir blakstienų virusu. Nuo to laiko mane gerbia visi labiau. Bet kažkodėl brigadininkas jau nebesiskolina kombinezono su užtrauktuku užpakaly.
Birželio 2-ojiIš ryto trečioji apdailos brigada (na, kuriems aš porą plytų švystelėjau) užpuolė mane. Ryškiai supainiojo su vaikinu, kurio vardas... Gintaras, Pintaras, Gydaras... Nepamenu, kaip pavadino. Mano brigados draugas juokėsi. Keista, pamaniau. Pasakiau, kad jis ekscentriškas. Jis pasakė, kad veltui aš jį egzotišku apvardžiavau. Pasakė po to, kai davė koja per kepenis, po to, kai sugurino nosį su cemento lopetėle... Po to, kaip su armatūra prasinešė man per kojas. Skaudėjo... kai pabudau. Jau buvo po pietų. Po pietų, nes mano buterbrodus jau kažkas suvalgė. Negaila, juk žandikaulis prastai judėjo.
Birželio 3-ojiKažkas matė statybose mūsų buvusį brigadininką, išsidažiusį veidą Naujosios Zelandijos tradicinėmis karo spalvomis. Niekas netiki. O aš norėčiau jį sutikti ir atsiprašyti, kad su ta plyta taip išėjo. Bet atsiprašiau aš brigados draugo, kuris įsižeidė vakar dėl to, kad jį egzotišku pavadinau. Atsiprašiau po to, kai jo klešnę netyčia užkabino mano vamzdžių lenkimo aparatas. Kažką jam ten sugadinau kišenėj. Daug visko. Draugai iš brigados minėjo mažąjį generolą, stačią, sipseliuką, kapšelį... Sakė, kad tai jam sumalė. Aš pažadėjau draugui, kad jam visus tuos kapšelius ir stačius nupirksiu iš kitos algos. Bet, rodos, jis manęs neklausė. Jo judesiai ir skleidžiami garsai labiau panašėjo į japonų kabuki teatrą. Iškart pradėjau labiau gerbti žmogų už tokį polinkį į meną.
Birželio 4-ojiMeno gerbėjas į darbą neatėjo. Niekur nerandu savo vamzdžių lenkimo aparato. Visi į mane keistai žiūri. Matyt, labai pasikeičiau po to, kaip vakar spuogus ant kaktos išsispaudžiau. Nutariau pradžiuginti kuo nors draugus. Per pietus pabandžiau plyta numušti skrendantį balandį. Laaabai aukštai užmečiau. Numušiau, bet ne balandį. Pas mus į miestą kaimyninės respublikos premjeras skrido. Su malūnsparniu. Brigadininkas barė. Užtat kariškiai gyrė. Pasakė, kad vis tiek kaimyninėj respublikoj premjero reitingas nekoks buvo. Pasiūlė karjerą karinės priešlėktuvinės gynybos sferoje. Atsisakiau. Kaip aš mesiu brigadą, kai jie mane taip šiltai priėmė. O brigada padėkojo. Nes malūnsparnis nutūpė... ee... nusileido čia pat ir nereikės atskiro laužo stogo dervai tirpdyti. Kaimyninės šalies premjero taip ir nerado...
Birželio 13-ojiGerai gyvenu čia. Beje, mūsų statybas aplankė labai keista užsienio delegacija: kažkoks naujazelandietis čiabuvis, kuris ieško mūsų buvusio brigadininko rankinuko, japonų aktorius (toks panašus į mano buvusį bendradarbį). Ech... nostalgija čia turbūt (ir kažkoks keistas vyriškis su kostiumu, kuris, pamatęs malūnsparnio nuolaužas, kažkaip keistai į mane žiūrėjo. Iki ašarų...)
Tai va mama, man nenuobodu...
Jei turite internetinio folkloro pavyzdžių, siųskite adresu [email protected]
