Skiriu J.
Mano akių šviesa sako, kad pastaruoju metu žodžiai ir vaizdiniai per dažnai keliauja apačios kryptimi. Ne viskas srūva žemyn, sako mano akių šviesa, ne viskas, pritariu aš.
Pasuku degimo raktelį, variklis ima caksėti kaip išdraskytą lizdą radusi baltoji kielė. Nežinau, kaip caksi kielės, galbūt jos visai necaksi, bet garsas dabar svarbiau negu faktas. Kartais garsas būna svarbiau negu žodis. Kielės mažyčių nagučių caksėjimas į mano palangės skardą dabar gali būti jos balsas.
– Bendrabutis? – klausia taksistas, išgirdęs nurodytą adresą.
– Akumuliatoriai, – atsakau.
Už buvusio Žirmūnų restorano auga niūriai pilkas dangoraižis. Kadaise čia gyvenau ir pamatęs pilka pastato mėsa užpildytą pažįstamą erdvę staiga pajuntu ankštumo jausmą: tarsi ta vieta, kurią okupavo namas, būtų atimta ir iš manęs. Tarsi man būtų likę mažiau vietos šiame pasaulyje. Niekad jau nebepereisiu per tą pievelę, kurioje augo pora beržų, o kartais pasitaikydavo net ūmėdžių.
Taksi sustoja prie apsilaupiusio dviaukščio pastato nešvariais langais. Jokių gyvybės ženklų. Ir adresas – ne tas. Kadaise čia vyko kažkokia gamyba, o dabar tiktai šiukšlės ir nykimas, ir nykuma. Tyla lupasi stambiais gabalais nuo sienų ir krinta be garso į lapkričio pelenus.
Taksistas apsuka ratą, privažiuoja iš kitos pusės. Adresas tas, bet visiškai nieko panašaus į tai, ko ieškota.
Kai mirsim, bus lygiai taip pat – visi adresai taps klaidingi, visi pastatai – svetimi. Ir nebus kur sugrįšti. Ir su visais prasilenksim, mano akių šviesa. Ir užmiršim, ko buvo ieškota.
Sustojam prie pirmos pasitaikiusios parduotuvės su užrašu, kuris man dabar reikalingas. Taksistas lenkas, pilnas solidarumo dvasios – sakyk, kad dirbi su manim, kad esam taksi savininkai, gausi nuolaidą, nuolaidos yra gerai, jie taksistams visuomet teikia nuolaidas. Nuolaidos yra gerai, pritariu ir einu, žinodamas, kad neprašysiu jokių nuolaidų. Mano gyvenimas man – didžiausia nuolaida, kitų jau ir nereikia.
Pardavėjas, dviejų metrų vyras mėlynais drabužiais, atneša akumuliatorių, pradeda pildyti garantinį lapą, suskamba mobilusis telefonas, jis ima kalbėti. Kalba ilgai, kartkartėmis pažiūrėdamas į mane, dažniau – į kompiuterį. Mobiliuosius telefonus žmonės naudoja kaip aprangos detalę – kaip kaklaraištį arba prijuostę. Kaip oficialią veido išraišką, kaip mintis, kurių nemato pašnekovas. Kalbėti telefonu – natūraliau, nei aptarnauti iš rudens gilumų atklydusį klientą. Jis kalba telefonu ir žiūri į mane taip, tarsi tai aš būčiau telefonas, kuris skamba, bet jis negali atsiliepti, nes šiuo metu aptarnauja klientą– savo telefoną.
– Ak, tie vaikai, – sako mėlyni drabužiai, stūksantys ant dvimetrinio kūno. – Sūnus. Vienam davė į snukį, išvežė į ligoninę, kitam irgi davė, bet tam nieko... Vaikai.
Negaliu prieštarauti – vaikai. Jie pasirengę užimti mūsų vietas. Jie daugiau nieko neveikia, tiktai pamažu graužiasi į mūsų vietas po saule. Ir jie neišvengiamai laimės.
Įkalnėje stovi automobilis, aplink jį vaikšto du kelių policininkai ir vienas vairuotojas. Automobilio priekis stipriai sudaužytas.
– Keista, – sako taksistas.
– Keista, – sakau aš.
Vidury gatvės stovi sudaužytas automobilis. O kito nėra. Stirnos, paukščiai arba žmonių kūnai taip automobilių nesudaužo. Taip automobilių nesudaužo netgi vaikai. Gali būti, kad jis atsitrenkė į kažkieno jau užimtą erdvę, į vietą, kurią manė esant laisvą ir suklydo. Gali būti, kad jis trenkėsi į savo svajonę, į savo iliuzijų rūmą. Ilgai puoselėtos iliuzijos ilgainiui suakmenėja ir žmonės trenkiasi į jas ir sudūžta. Ir sunku kam nors tai paaiškinti – kodėl stovi tuščiame kelyje prie sudaužytos mašinos bejėgiškai nuleistais delnais ir niekas tau negali padėti.
Vakare, jau temstant, einu upės link, ir minkštoje, pilkšvoje prieblandoje matau žaliomis raidėmis švytintį užrašą „Vietų yra“. Vietų yra, tegul tai tik požeminis garažas. Ten vietų dar yra. Ir toks jausmas, kad ten vietų visada bus. Netgi tiems, kurie nevažiuoja, nekelia kojos iš namų, kurie vos gimę, kurie vos alsuoja.
Ir man kažkodėl labai palengvėja, mano akių šviesa.
