Išneria vaizdinys ir dar nežinai, ką jis reiškia, į ką jis gali pavirsti, kaip susijęs su tavo gyvenimu, ar jis pikta, ar gera lemiantis, galbūt net lemtingas, pasuksiantis visus tavo įsijautimus ir nuostatas kita kryptimi, o gal tik šiaip – dar vienas fragmentas, prasmės ir beprasmybės krūvio turintis po lygiai, paprasčiausias vaizduotės ir kalbos dalyvis, vienas iš tų, kurie paskui virsta neįvardijama pilka mase, būsenos šešėliu, budinčiu sąmonės pakraštyje.
Didžiulė medinė ritė, spindinti balkšva aliuminio spalva, kadangi pilna, iki aukštų medinių kraštų privyniota elektros laidų, atriedėjusi į neprojekcines smegenų žievės zonas iš vaikystės, iš tų laikų, kai mediniai elektros stulpai buvo keičiami gelžbetoniniais. Vyrai rūsčiais veidais neskustais smakrais su nuolat smilkstančia lūpų kamputyje cigarete be filtro, prie pėdų prisitvirtinę keistus, arabiškus kardus su staigiu užlenkimu gale primenančius įrenginius lipti į stulpus, kopia aukštyn, žvangčioja juos prilaikantys platūs diržai su daugybe metalo sagčių, o vėliau, po keleto dienų žvakių ir žibalinės lempos skleidžiamo kvapo, vėl atsiranda šviesa. Senus, nuo laiko ir lietaus pajuodusius, daiktais suskilinėjusius medinius stulpus ištempia vilkikai, kai kuriuos žmonės paskubom susipjauna, suskaldo kirviais ir sukemša į pašiūres, galvodami apie dar negreitai, bet neišvengiamai ateisiančią žiemą, ir iš viso sąmyšio lieka tiktai viena, nežinia kodėl pakalnėn nuriedėjusi, ant šono nuvirtusi, ligi pusės prie ežero slūgsančios pelkės vandens apsemta medinė ritė, ant kurios atsistojus aukštą pavasario vakarą gali medituoti japoniškai į vandenį šokinėjančių varlikių skleidžiamus garsus.
Ir viskas. Vaizdinio energija ima sekti, silpti, erdviniuose jo komponentuose atsiranda skylių, visos spalvos blunka, visi kiti daiktai virsta migla, visi, išskyrus vieną: ritė vis dar styro ligi pusės išlindusi iš prisiminimų pelkės vandenų ir pamažu aplink ją ima kauptis, ryškėti visai kitas laikas ir kita erdvė: milžiniški, akimi sunkiai aprėpiami karjerai, dvidešimt ar trisdešimt kilometrų už Kotbuso, Rytų Vokietijoje, Europos dalyje, vadinamoje socialistiniu lageriu.
Karjeruose ant storų ašių užmautos stovi didžiulės ritės, ant jų suvynioti šimtai metrų juodo, ankstyvo rudens saulėje blizgančio kabelio, kurį mes, demokratinės respublikos proletariatui padėti komandiruoti kareiviai traukiame nurodyta kryptimi, tempiame visiškai kaip burliokai, Volgoje per seklumas vilkdavę baržas, tik, be abejo, mums kur kas lengviau, nes mes velkame ne tik kabelį, bet ir dar vieną tarnybos dieną, kurią vakare išdursime adata kišeniniuose kalendoriukuose užsilanksčiusiais kraštais.
Trommel, sako vokietis tapšnodamas per medinę ritę, kurią ką tik išvyniojom, ir dabar šalia jos, begėdiškai nuogos, ruošdamiesi išvynioti kitą, rūkome tylėdami vokiečio cigaretes, nes ką gi su jais kalbėt. Braune Kohlen, sako vokietis, mostu rodydamas į karjero platumas, o mes rūkom ir toliau tylim. Kai imame vilkti jau gal trečią kabelį per karjero kalnelius ir įdubas, Salionyj, romantiškas baltarusas, staiga sako:
– Šitas prakeiktas kabelis kaip mūsų tarnyba. Velkam ir velkam ir vis nesibaigia, ir taip dvejus metus.– Pimpalą tavo jis primena, – atsako jam rusas iš Pskovo apylinkių. Dėl savo kvadratinės galvos ir tokio pat kampuoto veido jis gavęs pravardę Tuparylyj. Supratęs, kad kabelis su jo minėtu objektu turi nelabai daug panašumo, patikslina. – Toks pat plonas ir minkštas.
Su vokiečiais mes retai bendraujame. Neseniai besiknaisiodami šiame karjere jie atkapstė Antrojo pasaulio karo lėktuvo nuolaužas, kuriose buvo likę ir keletas sovietų lakūno kaulų, netgi kažkoks medalis, kažkodėl kabojęs ne ant krūtinės, bet ant žandikaulio. Kartu su vokiečiais žygiavom per miestą paskui katafalką, iškilmingai saliutuodami užkasėme nežinomo didvyrio liekanas. Gegužės 9-ąją su jais vėl susitikdavom kapuose. Ten stovi paminklas kariams išvaduotojams. Tuparylyj ir tada būna nepatenkintas. Ką mes švenčiam, aišku, bet ką šitie išsigimėliai? – sako jis pergalės prieš fašistinę Germaniją dienos proga.
Ir dabar jis labai nelaimingu veidu tampo kabelį. Be abejo, jeigu tai būtų tarybinis kabelis, jis nebūtų laimingesnis. Tačiau dabar jo liūdesio priežastis – ideologinė.
Pietų einame kartu su vokiečiais darbininkais. Gauname keistus plastmasinius padėklus, juose keletas atskirtų įdubų, kuriose sudėti befstrogenas, bulvių košė ir daržovės. Duonos nėra ir tai labai sunervina Pskovo žemės augintinį.
– Tai ryjat jų mėšlą, – perkreipia savo kvadratinę burną Tyuparylyj. – Ryjat, ryjat ir ryjat, ir nepaspringstat, ar ne? Išgamos.
Kas išgamos – nelabai aišku, tačiau Tuparylyj savo padėklą ištuštino anksčiau už mus visus. Kai Salionyj dėl to papriekaištauja, piktai atsikerta:
– Tai ką, manai, iš bado dvėsiu šitam sušiktam jūsų užsieny?
Paskui važiuojam atgal, į dalinį, rūkom ir tylim, ir kelias iš po sunkvežimio ratų vyniojasi tarsi nesibaigiantis kabelis, banalus gyvenimo įvaizdis, vaizdinys, kuris vėliau virsta kuo nors kitu, jo prasmė tampa miglota, išskydusi, susilieja su tūkstančiais kitų vaizdinių mūsų sąmonėje, smegenų žievėje, panašioje į karjerą, po kurį šlaistosi mažyčiai šešėliai, paskui save tempdami tai vieną, tai kitą minties ar tik nuojautos siūlą į tamsą, kur pirmapradžiuose sielos vandenuose dzenbudistiškai kliunksi mažos pavasario varlikės ir plaukioja stori, savim patenkinti prisiminimų vabalai.
