Vladimiras atsibudo apie šeštą. Pro purvinas kambario užuolaidas dar tebešvietė rausva žibinto akis. Palangė buvo nustatyta tuščiais buteliais, todėl Vladimiras, kartkartėmis labai atsargiai pasukdamas skaudančią galvą į šonus, galėjo pamatyti ir kitokių spalvų – rausvai žalsvą, gelsvai rudą arba tokią keistą ir bauginančią dėmę, kuri panaši į sprogusią galaktiką.
Samuelis atsikėlė anksčiau ir jau kuitėsi virtuvėje. Jis mėgsta šeimininkauti. Rudenį buvo puikus oras ir jiedu beveik visą mėnesį keliaudavo į užmiestį grybauti. Didžiąją dalį parduodavo, o tai, kas likdavo, džiovino. Samuelis neabejotinai iš motinos išmokęs kažkokių paslapčių – Vladimirui grybai nedžiūdavo, bet pūdavo, o štai Samueliui viskas klojosi kuo puikiausiai. Ir dabar jie kone kiekvieną rytą gali mėgautis pačiu tikriausiu džiovintų baravykų sultiniu. Samuelis jį vadina buljoniuku. Gal dėl to, kad rytais jau seniai tai vienintelis jų maistas. Gerai, jeigu kartais po vakarykščio būna likęs šlakelis degtinės ar alaus, bet jeigu ne – tik buljoniukas palaiko jų gyvybę.
Prieš porą metų, kai Samuelio žmoną rado sušalusią jų pačių namo laiptinėje, – Samuelis niūriai juokaudavo, kad Ievai kaip lėktuvui nebeužteko kuro iki gimtojo oro uosto, – Vladimiras pradėjo gyventi pas jį. Iš pradžių, kad Samueliui būtų ne taip liūdna, vėliau abu nusprendė, jog drauge bus lengviau. Pardavė Vladimiro turėtą skylę buvusiame bendrabutyje, – kadangi jis buvo įsiskolinęs už paslaugas, ne kažin ką ir gavo, – bet keletą mėnesių pagyveno puikiai. Alų pirkdavo buteliais, o ne plastmasiniuose induose. Paskui viskas grįžo į savo vėžes.
Abu sėdėjo virtuvėje prie apšnerkšto stalo ir atsargiai, kad nenudegtų lūpų, sriubčiojo karštą, grybais ir rudens dangumi kvepiantį sultinį. Šiandien reikšminga diena, – pagaliau surinko užtenkamai butelių, kad galėtų nupirkti Vladimirui pirštines, o Samueliui – padoresnius batus, nes su dabartiniais, kuriuos avi, praėjusią žiemą jis jau neteko dviejų kairės kojos pirštų. Samuelis ir tada nepraleido progos niūriai pajuokauti – kai Vladimiras jį aplankė ligoninėje, jis parodė į balta, nuo kažkokio tepalo vietomis pageltusia tvarsliava apmuturiuotą pėdą ir burbtelėjo:
– Matai, dalimis išeinu į kitą pasaulį, gabalais. Ateis paskutinioji, o manęs jau kaip ir nėra, tik griaučiai.
Aname gyvenime Samuelis dirbo teatro rūbinėj, todėl niekad neieškodavo žodžio kišenėje. Bent jau savo kišenėje, – nutaisęs kuo rimčiausią veidą mėgdavo papildyti jis pats.
Štai atsigaus, sušils pagėrę sultinio, susikraus butelius į krepšius, o aštuntą jau bus galima ir keliauti į taros supirktuvę, kaip sako Samuelis: į Tartarą. Vakar prieš nusmigdami jie ilgai skaičiavo savo stiklinį turtą, su malonumu aptarinėjo būsimus pirkinius, sykį vos nesusipyko, – Vladimiras netyčia nuskėlė vieno alaus butelio kaklelį ir dvidešimt centų iš būsimosios sumos teko išbraukti. Jeigu jų skaičiavimai teisingi, turėtų gauti apie keturiasdešimt du litus. Minus dvidešimt centų, – kelis sykius prieš netekdamas sąmonės pabrėžė Samuelis, o kas buvo vėliau, jau ir Vladimiras nebeatsimena. Tikriausiai nieko ir nebuvo.
Lauke spaudė šaltis. Vladimiro ūsai ir barzda tuojau pat pasidengė šerkšnu ir Samuelis tuojau pat leptelėjo: atrodai kaip ožio subinė.
– Kibiną arba čebureką, – išspaudė pro šerkšnotus burnos vartus Vladimiras, kai jie perėjo kelią ir tolumoje jau buvo matyti švytinti parduotuvės iškaba.
– Tu mano pirštus atsimeni? – susinervinęs paklausė Samuelis.
– Kokius pirštus?
– Kairės kojos pirštus pernai žiemą.
– Kuo čia dėti pirštai, – pastatė krepšius ant sniego Vladimiras ir suglaudęs delnus papūtė į juos šilto oro, o paskui susikišo rankas į kišenes, kad nors kiek atšiltų.
– Visi kibinai ir čeburekai – iš nupjautų pirštų, supranti. Kai gulėjau ligoninėj, viską sužinojau. Tai, ką mums nupjauna, tokie asilai kaip tu paskui suryja – su čeburekais ir kibinais.
– Karšto ko nors norisi, – kaltu balsu išspaudė Vladimiras, kuriam staiga dūrė į paširdę taip, tarsi ten būtų Samuelio pirštai nekirptais nagais. – Sultiniu gyvas nebūsi.
– Karšto... Tas tiesa, karšto norisi. Dešrelių paimsim, su garstyčiom, o viską užgersim alučiu... alučiu, – ir po šių žodžiu abu garsiai nurijo negausias seiles.
Aplink juodą automobilį trypčiojo susinervinęs vidutinio amžiaus vyras. Variklio dangtis buvo atidarytas ir mašina priminė Samuelio batą, kuris jau kone metai prašo valgyti. Vladimiras, kadaise buvęs literatūros kritikas, norėjo pajuokauti šia tema, bet, kaip įprasta, pritrūko fantazijos. Žmogus netikėtai kreipėsi į juos:
– Vyrai, gal galėtumėt stumtelėti? Matot, nakvojau ne namie... – jis droviai krenkštelėjo, paskui pasimuistė, lyg kas graužtų kaklą. – Na, patys suprantat... Negaliu užvesti, prakeiktas šaltis. O laidai namie, balkone guli. Patys suprantat...
Vladimiras ir Samuelis pastatė ant žemės savo krepšius, kuriuose sužvangėjo jų būsimieji pirkiniai: pirštinės, batai, garuojančios dešrelės su degtine ir alus su konservais.
– Penki litai, – kategoriškai pareikalavo Samuelis.
– Ir dvidešimt centų, – pridūrė Vladimiras.
– Kodėl dvidešimt, – nustebęs išplėtė akis automobilio savininkas.
Samuelis taip pat piktai subaltakiavo Vladimiro pusėn.
– Kokie dar po velnių dvidešimt. Taksistai už patraukimą su lynu penkių litų prašo.
Vladimiras numojo ranka – tokiame šaltyje ginčytis dėl dvidešimties centų, tegul prasmenga.
Vairuotojas atsisėdo prie vairo, Vladimiras įtraukė nuo šalčio paraudusias plaštakas į palto rankoves, Samuelis dar kartą dėbtelėjo į jį savo trumparegėmis akimis, piktai sušnypštė „dvidešimt centų!“ ir jau abu norėjo užgulti automobilio galą, bet staiga Samuelis sušuko: „Ei, stok!” ir vairuotojas iššoko iš automobilio.
– Mes negalim jų čia palikt, – mostelėjo krepšių su buteliais pusėn Samuelis ir pareikalavo. – Atidaryk bagažinę.
– Bet juk... – norėjo prieštarauti vairuotojas, tačiau nebaigė sakinio, atidarė bagažinę ir tylėdamas žiūrėjo, kaip Vladimiras su Samueliu atsargiai sudeda savo turtą į jo automobilį. Vladimiras pagalvojo, kad Samuelis – labai išmintingas. Matyt, dirbdamas rūbinėje, svetimose kišenėse rasdavo ne tik vertingų daiktų, bet ir... na, tarkim, išminties. Pastumti tai pastums, o paskui savo krepšių reiks grįžti, kojos juk ne svetimos. O dar, žiūrėk, kas nors pro šalį eidamas paims vieną kitą butelį – nuostoliai! Ir jiedu sutartinai užgulė automobilio galą.
Stūmė kokius dvidešimt metrų, ne mažiau. Iš pradžių variklis vis kosčiojo, pupsėjo, cypė, kol galiausiai smarkiai dūmydamas suūžė. Vladimiras vienu metu pamanė, kad tuoj atpils sultinį – taip suėmė paširdes. Įsirėmė raudonomis kaip gandro kojos rankomis į kelius ir bandė kuo giliau įkvėpti į plaučius tvilkančio oro.
– Reikėjo dešimties prašyt, – sušvokštė taip pat sunkiai kvapą gaudantis Samuelis.
Staiga automobilio variklis suriaumojo visu galingumu ir, taškydamas sukietėjusio sniego trupinius iš po užpakalinių ratų abiem vyrams į veidus, nulėkė gatve tolyn. Samuelis mėgino vytis kažką neaiškiai šaukdamas apie numerį, o Vladimiras tik stovėjo susiėmęs rankomis krūtinę ir jam akyse ėmė tavaruoti didelė raudona dėmė gelsvais pakraščiais, tarsi priešais ką tik būtų sprogusi galaktika.
