Iš esmės tai istorija apie vieną merginą, vardu Giza. Ji gyveno pasaulyje, kurį galima vadinti šiuolaikiniu, šalia mūsų. Na, ne visai šalia, nes ji išvažiavo į Kirgiziją mokyti lenkų kalbėti lenkiškai. Ten ir lenkų jokių seniai nebėra, bet vis tiek.
Giza važiuoja į Kirgiziją, kurioje 98 procentai kalnų, ir tik du procentai žemės asilams pakakoti, ir moko lenkiškai. Ką ji moko, niekam neaišku. Jei kas nors ateina į jos klasę, kur ji moko, sėdi, nė velnio nesupranta, tai iš šalies žiūrint atrodo, kad mokosi. Juk taip dažniausiai ir būna: sėdi žmogus suole dvylika metų, o paskui paaiškėja, kad jam tuos dvylika metų reikėjo kalėjime sėdėti arba beprotnamyje.
Giza įsimylėjo musulmoną, gerokai už ją jaunesnį, gražų ir labai dorą. Musulmonas niekad nežiūrėdavo televizoriaus ir negerdavo vodkos. O kai Giza grįždavo į Lenkiją, jos tėvai sėdėdavo ir žiūrėdavo televizorių. Nuo ryto iki vakaro. Sėdėdavo prie televizoriaus, valgydavo prie televizoriaus, kartais, nemalonu apie tai kalbėti, net ir tuštindavosi prie televizoriaus. Būdavo, tėvas sako motinai: motin, labai noriu kakoti, gal galėtum palaikyti už rankos, kad nenugriūčiau. Ir pakakodavo į kokį nors puodą, o motina laikydavo už rankos, kad jis nenugriūtų. Ir tuo metu abu žiūrėdavo televizorių.
O kai motina norėdavo pasiusioti, tėvas laikydavo maršką, kad jų sūnus nematytų savo motinos dugno, arba tos vietos, pro kurią pats kažkada pamatė šį pasaulį.
Kartais televizoriaus žiūrėti ateidavo ir sūnus, Gizos brolis, jis atsinešdavo alaus ir tėvui neduodavo, erzindavo. Brolis sakydavo: eik pats, tėvai, ir atsinešk, ką aš tau, psekrev, koks tarnas. Tėvas grieždavo dantimis ir sakydavo, kad jis ne jo sūnus, o išgama. Tada sūnus irgi supykdavo ir sakydavo, kad jis ne jo tėvas, o vokietis popiežius. Šiaip lenkai mėgsta popiežius, bet tik tada, kai tie popiežiai būna lenkai, o jeigu popiežiai būna vokiečiai, tada jie visiškai nemėgsta, nes lenkai iki šiol negali atleisti vokiečiams, kad tie juos išdulkino 1939 metais viso pasaulio akivaizdoj. O tėvas, nežinodamas, kaip atsikeršyti už tokį negražų pavadinimą, sakydavo, kad sūnus yra kurvosanas (lenkiškai šis žodis skambėdavo taip: KURWOSAN, nes tėvas šį žodį tardavo labai garsiai ir reikšmingai, kirčiuodamas priešpaskutinį skiemenį), tai yra, tokia prancūziška bulka, kurias pranzūzai valgo kartu su sraigėmis, kad neapsivemtų, o jeigu jau apsivemia, šypsosi ir sako c‘est-a-dire un ami. Taip jie sako visiems, išskyrus vokiečius, nes ir prancūzus vokiečiai 1940 metais išdulkino viso pasaulio akivaizdoj. Vokiečiai tais laikais daug ką dulkino: ir danus, ir norvegus, ir olandus, net ir lietuvius. Tiesa, lietuvius dulkino ir rusai, ir vokiečiai, ir lenkai, tada lietuviai iš nevilties nusprendė išdulkinti izraelitus. Todėl nuo to laiko jie vadinami žydkrušių tauta.
Gizą, kuri labai mylėjo musulmoną, kuris nemėgo televizoriaus ir vodkos, visas šis jovalas labai nervino. Vieną dieną ji ėmė ir papjovė visą šeimą: motiną, tėvą ir brolį. Juos pjauti buvo labai lengva, nes jie žiūrėjo televizorių ir nieko aplinkui nematė.
Tada Gizą išvežė į ligoninę, kurioje guli visi, kurie ką nors papjovė, pakorė ar uždusino. Guli dabar Giza baltoje palatoje ir žiūri televizorių. Ir jos niekas net neklausia, nori ji žiūrėti ar nenori, nes daugeliui žmonių ligoninėje nėra daugiau ką veikti, tiktai žiūrėti televizorių. Gizai per skruostus teka karštos ašaros ir visi galvoja, kad ji verkia dėl tų mažų žmogiukų, kurie televizoriuje sako vieni kitiems žodžius ir dalijasi jausmais; kartais jausmai būna tokie stiprūs, kad žmonės sproginėja kaip naujametiniai fejerverkai, o televizorius rodo mėsos ir kraujo fontanus ir žmonių tarpusavio meilę vadina švelniais terorizmo terminais.
