...nes mano dienos tik rūkasJob 7,16
Rūkas Vilniuje. Užplūdo miestą pilkšva masė nelyg Vezuvijaus lava Pompėją, ir medžių šakos, ir paukščių sparnai įklimpo į minkštą jo vatą. Nieko nesimato. Ėjau per kalnelį prie laidojimo rūmų, - aš ten dažnai vaikštinėju, nes reikia tamsių emocijų, - gyvenimas gerėja, taip ir priprasti galima, ir užmiršti visus svarbiausius egzistencinius klausimus, kas buvo pirmiau, būtis ar sąmonė ir panašiai.
Eidamas sutikau priešais gyvenantį kaimyną. Priešais reiškia, kad matau iš jo kamino rūkstančius dūmus pro langą. Ropojo su laikraščio gabalu po pažastim. Atšlaitėje stovi medinė būdelė, vadinamoji išvietė. Tokių pastatų dabar jau retai pamatysi, reiktų juos įtraukti į kultūros paveldo analus ir pakabinti lentelę „Architektūrinis šikinykas. Saugomas valstybės“.
Ar kaimynas tokiame rūke matys, kaip subinę nusišluostyt? Laikraštį nešasi tikrai ne skaitymui. Tiesa, žmonės tamsoje puikiai moka daryti tris dalykus: valgyti, valytis dugną ir daugintis. Neatmenamais laikais B. Vianas parašė apsakymą apie stebuklingą rūką: rūkas užplūdo miestą, na, panašiai kaip šiandien Vilnių, ir visi tame mieste ėmė ištvirkauti. Nusimetė drabužius ir darė tai kur pakliūva. Kiekvienas paauglys, o ypač dabar, pavasarį, kai medžių šaknys sustangrėjo nuo gyvybės syvų, svajoja apie tokį rūką. Gerai, kad dar šalta, be kelnių ilgai nepavaikščiosi.
Vakar irgi buvo rūkas, o aš taip pat žygiavau prie laidojimo rūmų, kurie čia pat, už kalnelio. Niūrūs, kad pamatęs pats mirti nori. Sutikau ten Kotryną. Ji irgi mėgsta ateiti, įkvėpt į plaučius vainikų kvapo. Galbūt ji turi kitokių sumetimų nei aš (gyvenimas gerėja, jau pusę metų neprisiruošiu iš balkono išnešti tuščių butelių), tačiau reguliariai čia lankosi. Matyt mes abu egzistencialistai. Tokiu būdu suvokiame savo būtį kaip buvimą mirties link. Susitinkame, pasišnekame, stovėdami kiek atokiau surūkom po vieną kitą cigaretę, aptariam, kokio rango galėtų būti numirėlis, jeigu pas jį atvažiavo automobilių net su švyturėliais ir apsaugos beždžionėmis. Stebime niekingas žmogaus puikybės liekanas, uždarytas į medinę dėžutę ir pamažu kratomės vartotojiškos mąstysenos, buržuazinių malonumų smulkmeniškumo, nuorūkomis stengiamės pataikyti į varnas, įprastai tupinčias ant kastuvo formos žibintų. Žvelgiame vienas kitam į akis ir suprantame, kad egzistencinės struktūros, nulemiančios egzistenciją – pasauliškumas, istoriškumas, kūniškumas, lytiškumas, gėda, baimė etc. – yra paskutinis šlamštas.
Kotryna miela moteris, bet kenčia nuo vienos keistos idee fixe – mano, jog yra panaši į Jėzų Kristų. Todėl mudu, gerokai pasikrovę egzistencinio turinio, einame pas mane ir mėginame ją nuo šios įkyrios minties atpratinti. Aš jai demonstruoju Atpirkėjo portreto reprodukcijų kolekciją, o ji tuo metu pasakoja, kaip prie Aušros Vartų vienam ubagui davė penkiasdešimt centų, o tas jai apvėmė batus. Iškeliu rankose Raffaello Santi Jėzų, paskui Fra Angelico, Rossellio Išganytojus, ir pasakau jai, kad istorija apie batus ir elgetą - dar vienas argumentas, jog ji nepanaši į Viešpaties sūnų. Manau, kad žmogui, panašiam į jį, niekas nedrįstų apvemti batų. Betgi žydai jį nukryžiavo, - demonstruoja savo kreivus dantis Kotryna ir aš neturiu kontrargumento. O be to, tęsia Kotryna, da Vincio ir Luinio portretuose Kristus visiškai nepanašus į vyrą, kaip iš akies lupta moteris.
Ši logika man neįkandama – jeigu Jėzus panašus į moterį, kodėl Kotryna turėtų būti panaši į Jėzų? Nieko daugiau nelieka, tik pasakyti, kad jos kreivi dantys.
Susipykstame. Kurį laiką kiekvienas sau apmąstome žmogaus gyvenimo keblumus, kuriuos sušvelninti pajėgus tik al kuhl, kaip mėgdavo sakyti arabai.
Kažkas skambina į duris – atvežė picą. Po velnių, gyvenimas tikrai gerėja. Buvau užmiršęs, kad prieš keturiasdešimt minučių užsakiau picą. Taip Mozės po dykumą vedžiojami žydai užmiršo saldžią Egipto vergovę.
Susitaikome. Alkis žmones sutaiko. Bent jau laikinai. Kotryna išsirengia, beldžia šakute į stiklinę, pastatytu balsu išrėžia: „Ponai, noriu pasakyti kalbą!“ Juokiuosi, nors niekaip negaliu suprasti, kam jai reikėjo šakutės, juk valgėme picą. Žodžiu, vėl buržuazėjame, neriame atgal į smulkių vartotojiškų malonumų liūną, o gatvėje geltonas ūkas, nugarą priglaudęs prie stiklų.
Paskui jau ropinėjame po grindis ir ieškome nors vienos reprodukcijos (iš viso jų apie trisdešimt), kurioje Atpirkėjas rodytų dantis. Nė vienos. Ir vėl argumentas Kotrynos naudai – Jo dantys taip pat galėjo būti kreivi. Atnešiau iš virtuvės jai parodyti YourLife vitaminų pakuotę Men‘s Daily Pak, ten senis tokius baltus dantis rodo, kad negalėjau vaistinėje atsispirti. Ji sako man, nešk šitą šlykštynę iš čia, nes batus tau apvemsiu. Kokius batus, klausiu, juk aš basas.
Galiausiai ji guli šalia, sukryžiavusi kojas, kažką murkia, kad labai tingi eiti į dušą, kad kambario kampe kaip kapituliacijos vėliava plevėsuoja voratinklis, kad taip kvailai, kone palubėje pakabinto Nukryžiuotojo ji niekada niekur nemačiusi, o jos Veneros kalvelę pamažu apgobia nepermatomas melsvas rūkas, kuriame klaidžioja akimirksniui ištrūkusi siela, visiškai netrokštanti sugrįžti į savo namus.
