Buvo sekmadienio rytas. Ties gatvės kampu sutikau vyriškį su juodu šunimi. Šuo nasruose sukandęs nešėsi žmogaus plaštaką. Galbūt mikrochirurgas. Nešasi medžiagą į darbą. O gal chiromantas. Buvo pasiėmęs darbo į namus, dabar grąžins klientui, prikabins makaronų, kad tas gyvens šimtą metų, ir už tai gaus krūvą šlamančių.
Žmonės visais laikais tamsūs ir toje tamsoje nuolatos veisiasi šarlatanai. Mūsų pasąmonė nemodernėja. Ten iki šiol stovi velniai su šakėmis, kursto katilus, verda smalą, laukia mūsų pragare. Nors jeigu pragaro vaizdinį skolinsimės iš Dantės – devintajame, apatiniame rate bus amžinasis įšalas. Visą laiką trisdešimt laipsnių šalčio, o pirštinių niekas neduoda. Ne tik pirštinių, ir kelnių.
Prie parduotuvės ant laiptų stovėjo „gruščikas“ Stiopa. Vienoj rankoj cigaretė, kitoj butelis alaus. Vadinasi, plaštaka ne jo. Stiopa – tipiškas idiotas, stovi visuomeninės hierarchijos apačioje, muša žmoną, nesikerpa nagų, o iš jo burnos nuolat dvokia mėšlu. Bet ir jis gerai žino, kad rankos jam reikalingos abi – viena cigaretei, kita alui. Joks burtininkas, joks šuo iš jo nieko neatimtų.
Akivaizdu, kad plaštaka ir ne prezidento, ir ne premjero, ir net ne kokio nors nusmurgusio Seimo nario. Jeigu tai iš tiesų būtų aukšto valstybės pareigūno plaštaka, aplinkui jau maltųsi mentai, skraidytų helikopteriai, iš brangių automobilių strykčiotų kampuoti apsaugos ir saugumo vyrukai brangiais kostiumais ir kiborgų akimis, lakstytų minios žurnalistų. Įžymi mėsa visuomet kiek pašvinkusi – kaipgi kitaip ji sukeltų tiek nesveiko apetito.
Gali būti, kad tai kokių nors žiaurių lažybų rezultatas – mes juk dažnai sakom, galvą guldau, duodu ranką nukirst, duodu kelnes pristumt ir panašiai.
Kita vertus, žmogus galėjo labai tiesiogiai suprasti posakį „imk mano ranką ir širdį“. Tuomet šalia šuns su ranka dar turėtų tursenti kalė su širdimi dantyse.
Matyt, nuo šalčio temsta protas – tokios kvailystės lenda į galvą. Pamažu artinausi prie už greitkelio stūksančio miškelio ir kartu su šalčiu į kaulus smelkėsi negera nuojauta – gal miške nukritęs lėktuvas ir ten mėtosi ne tik plaštakos, bet kitos žmonėms būdingos detalės? Kas galėtų ištverti akistatą su tokiu gausiu mūsų būties trapumo liudijimu? Tik ne aš. Arba banditai kur nors po pušimi įrengę savo aukų realizacijos sandėlį, parazitas šuo atkapstė smėlį ir gyvenimo rimtis šiame rajone keletui dienų bus sugriauta: sulėks mentai su švyturėliai, skraidys helikopteriai, iš prabangių automobilių šokinės vyrukai spintos ir pan.
O gal aš paprasčiausiai buvau sutikęs Faustą su Mefistofeliu. Tik kuo čia dėta plaštaka? Šėtonas vietoj sielos pasiėmė ranką? Juk žmonės seniai nebeturi jokios sielos, tiktai žalingi įpročiai, godumas ir veidmainystė. O ranka (plaštaka) nuo senovės apaugusi įvairiausiais dieviškais ženklais.
Gali tai būti ir kišenvagio plaštaka: įkišo ranką moteriai į rankinę, o moteris ėmė ir nukando. Kartais moterų būna tokiais baisiais dantimis!
Apytikriai prieš dvidešimtį metų Vokietijos Demokratinėje Respublikoje važinėjausi tramvajumi. Labai smagi pramoga, ypač tada, kai į vagoną įlipa vokietis ir visiems po nosim kaišioja savo nuolatinį bilietą. Kaišioja taip ilgai ir įkyriai, kad atrodo tyčiojasi. Kažkaip pabrėžtinai hiperbolizuotai kaišioja, sadistiškai. Mano bičiulis Salionyj tokiais atvejais tuojau papasakodavo apie istorines šio ekshibicionistinio vokiečių instinkto šaknis: esą fašistų viešpatavimo laikais, kai valdė iškrypėlis maniakas Hitleris, žmones, važiuojančius tramvajumi be bilieto, išvilkdavo į gatvę ir čia pat nukirsdavo plaštaką. Šiuos istorinius faktus Salionyj ypač mėgdavo dėstyti, kai mus, važiuojančius be bilieto, kontrolė išmesdavo lauk ir per Kotbusą traukdavom pėsčiomis. Salionyj tai vadindavo satisfakcija, o atlėpaausis Rocha rodydavo iškirmijusius dantis manydamas, kad satisfakcija labai įmantrus angliškas keiksmažodis.
Miške nebuvo nei plaštakų, nei banditų, nei švyturėlių su helikopteriais. Tiktai abejingos gamtos tyla, o toje tyloje viena įkyri mintis: žmogus sėdi ant savo mirties kaip ant parako statinės, o vis tiek degioja degtukus, švaistosi nuodėmių nuorūkomis.
O naktį nubudau ir sąmonę perskrodė siaubingas minties tvyksnis – neturiu rankos. Jau po akimirkos suvokiau, kad tai tik nutirpusi galūnė, bet siaubui užtenka ir mirksnio – nejaugi tai mano plaštaką nešėsi įsikandęs, šunimi pasivertęs velnias šį rytą?!
