Sapnavau, kad važiuoju traukiniu ir... Man seniai dingojasi, kad pradėti tekstą sapnu nekorektiška. O žmonės, mėgstantys pasakoti savo sapnus, atrodo šiek tiek šikniai. Kodėl taip yra, nežinau.
Tačiau norėdamas, kad šis pasakojimas pajudėtų iš vietos, be sapno išsiversti paprasčiausiai negaliu. Sapnavau, kad važiuoju traukiniu. Nubudęs prisiminiau, kad tikrai prieš porą metų važiavau traukiniu. Kaip tik tokiu, kokį regėjau sapne: jis buvo tvankus, ankštas, iš kažkokios skylės sklido muzika, neverta net triukšmo vardo, o pro langą matėsi ne normalus peizažas, tik kažkokia pilkšva košė. Gal dėl to, kad buvo vėlyvas ruduo ir priepuoliais žemę atakuojantis sniegas jau ėmė veltis su purvu. Prieš porą savaičių automobilis subyrėjo Žemaitijos gilumoje ir dabar važiavau jo pasiimti. Pasitaikė labai šnekus bendrakeleivis, kadangi kupė sėdėjom tiktai dviese, man teko jo klausytis. Jis pasakojo apie mokyklą, kurią buvo neseniai baigęs, apie klasės merginas, nelaimingą meilę. O gal laimingą? Juk žmonės išsiskyrimą dažnai neteisingai supranta kaip blogą pabaigą ir tik patirties ar blaivesnio mąstymo stygius trukdo jiems situaciją vertinti dialektiškai. Pašnekovas, be abejo, buvo neblaivus ir jau nesvarbu, apsvaigęs nuo operetiškų jausmų pertekliaus ar alkoholio.
Aš sėdėjau kaip Marcello Mastroianis Federico Fellinio „Moterų mieste“ ir nemiegodamas sapnavau mokyklą, tiksliau, mokytojus. Tokias reminiscencijas sužadinęs mano pašnekovas užmigo, galvą atrėmęs į vagono sienelę, ir jo verteriškas kančias vainikavo pro lūpų kamputį ant švarko atlapo nudrikusi gelsva seilės siūlė.
Keista, bet pirmasis prisiminimo impulsas buvo susijęs su erotika. Iš esmės mokytojas ir erotika beveik niekaip nesusisiekiantys žemynai, nes tarp jų plytėdavo tiktai žinių vandenynas. Ką jau kalbėt apie tarybinius laikus, kai žmonės apskritai buvo belyčiai – ar bent jau tokius juos gamino nors ir automatiškai, vangiai, bet vis tiek be perstogės veikiantis ideologinis aparatas.
Apie tarybinius laikus liudijantys žmonės tokie pat bjaurūs, kaip ir savo sapnų pasakotojai, tačiau tenka žengti ir į šį ratą: su erotika, su jos simbolika ar vaizdiniais anais laikais buvo keblu. Badas. Jeigu per didžiausius vargus už paskutinius sutaupytus rublius ir nusipirkdavai kokį nors klaikios kokybės pornografinį kalendorių, perfotografuotą iš užsienietiško žurnalo arba, pavyzdžiui, gaudavai keletą kortų su beprotiškai drąsiais, vaizduotę šokiruojančiais vaizdais, motina būtinai aptikdavo slėptuvę ir konspiracinius dokumentus sunaikindavo. Vėl ištikdavo badas. Bręstančiam paaugliui reikia erotinio maisto kaip pavasario žolei – lietaus. Šis prigimtinis noras, tiesiog įgimtas refleksas buvo pateikiamas kaip niekaip nederantis su moraliniu komunizmo statytojo kodeksu, todėl tekdavo ištvirkauti pogrindyje, pasinaudojant motinų ar seserų apatiniais drabužiais, o vaizduotėje nurenginėjant mokytojas. Kad šventvagystė nebūtų tokia begėdiška, tenka teisintis: jos buvo vienintelės moterys, kurias mes teisėtai, legaliai galėdavome studijuoti kone kasdien, mažiausiai po keturiasdešimt penkias minutes, ypač mažame provincijos miestelyje, kur pardavėjo storos, o gailestingosios seserys – nukaršusios senės.
Be abejo, tam tikra dalis mokytojų taip pat buvo praradusios lytiškumą. Dažniausiai tai buvo kažkokie humanoidai, kurių rankos naudojamos tik kaip įrankiai rašyti blogus pažymius, o galvoje įtaisyta burnos skylė, pritaikyta tiktai skleisti įkyrų garsą – rėkti ant mūsų.
Tačiau kai kurios mokytojos buvo paprasčiausiai gražios moterys, o iš jų sklindanti grėsmė, – mokytojas priešas, galintis tave bet kurią akimirką užklupti nepasirengusį, – jas darydavo dar patrauklesnes ir, pavyzdžiui, įėjęs į biologijos kabinetą, kurio kampe stovėjo žmogaus griaučių imitacija, o stikliniuose induose kaip viduramžių alchemiko laboratorijoje plūduriavo varlės ir gyvatės, jausdavai atmosferoje ne tik Tanatą, bet ir Erosą. Baimė ir geismas čia buvo neatšaukiamai sumišę ir ne dėl kuokelių ir piestelių, keliančių kvailą paauglių juoką, bet dėl mokytojos biusto, kuris minėto skeleto akivaizdoje buvo pilnas gyvybės liudijimo. Jos pravardė buvo Parazitas, nes mokinius supykusi vadindavo parazitais ir, beje, nė kiek neklydo: juk vaikai niekuo nesiskiria nuo veltėdžio augalo ar gyvūno, gyvenančio kito organizmo sąskaita.
Iš esmės mes mitome ir mokytojų sąskaita, ėmėme iš jų žinias, siurbėme energiją ir alinome sveikatą nieko už tai negrąžindami, nieko nepalikdami mainais, išskyrus štai tokius gėdingus prisiminimus, kuriuose jie iškyla ne kaip dvasinių galių titanai, o tik erotinių įsikūnijimų personažai.
Ir kuo ritmingiau siūbavo vagonas per bėgių sandūras, tuo nepadoresni vaizdiniai plakėsi vaizduotėje, o mokytojos, ką tik buvusios santūrios ir griežtos, ėmė elgtis taip laisvai ir neatsakingai, kad jeigu traukinys nebūtų sustojęs ir įlipančių keleivių keliamas triukšmas nebūtų pažadinęs manęs, nežinau, kuo visa tai būtų pasibaigę...
Kartą geležinkelio stotyje nupirkau iš žmogaus žiebtuvėlį. Nors kišenėje ir turėjau nuosavą. Dar beveik pilną dujų. Paprasčiausiai mačiau, kad tam žmogui labiau reikia parduoti, negu man nereikia pirkti.
Panašiai ir su sapnais, – kai kurie mums labiau nereikalingi nei reikalingi. Arba: kai kurių sapnų kriaukles būna pernelyg neatsargu plačiai praverti, kad vulgari tikrovė nepagrobtų ir neišniekintų ten slypinčio perlo.
