Sąvartyno respublikoje savi papročiai
Negersi, tinginys nebūsi ir sąvartyne užsidirbsi
Mantas LIDEIKIS
Jonavoje gyvenanti 43 metų Regina Piragienė savo gyvenime matė nemažai vargo. Jauna ištekėjusi su pirmuoju vyru susilaukė dviejų dukterų - Aušros ir Žydrės. Merginos dabar jau suaugusios - 23 ir 25 metų amžiaus. Tačiau šeimyninis gyvenimas nesiklijavo, dažnai išgeriantį ir smurtaujantį vyrą po kelių bendro gyvenimo metų moteriškė paliko ir viena augino mergaites. Keitė vieną darbą po kito, kol pagaliau sutiko savęs vertą vyrą Vytautą. Su juo gyvena jau ne vieneri metai, augina septynerių metų sūnų Regvytą. Berniukas šiemet eina į pirmąją klasę. Nors dabar Reginos gyvenimas kaip ir susiklostęs, tačiau nuo skurdo ir nepriteklių Regina taip ir nepabėgo. Beje, šito nepasakysi apsilankęs jos labai gražiuose ir tvarkinguose namuose. Esmė ta, jog moteris jau penkioliktus metus "šefuoja" Jonavos miesto sąvartyne gyvenančius bėdžius. Čia prabėga visa Reginos darbo diena - ji vadovauja grupei sąvartyno gyventojų, renkančių ir rūšiuojančių paklausias antrines žaliavas. Veiklios moteriškės rūpesčių benamių surinktos perdirbimui tinkamos liekanos išgabenamos ir parduodamos perdirbėjams. Tai sąvartyno gyventojams suteikia gana nemažas pajamas, o Reginą už rūpestį ir slaugymą ne vienas jų pravardžiuoja Motina Terese.
Benamiai dirba legaliai
Pasak R. Piragienės sąvartynuose gyvenantys žmonės niekam nerūpi, daugelis juos laiko paprasčiausiais atstumtaisiais, priėjusiais liepto galą dėl nesuvaldomo potraukio svaigalams. Daugelių atvejų taip ir yra. Vis dėl to tai yra žmonės, turintys tokias pat teises, kaip ir visi kiti. Tuo tarpu dažnai pasitaiko, kad nušalusių, supūliavusiomis žaizdomis, apėjusių utėlėmis sąvartyniečių gydyti nenori net medikai. Tuomet, remdamasi jų patarimais, slaugos imasi pati Regina. Pasak moters, slaugydama sergančius benamius ji išmoko ne tik suleisti vaistus, bet ir tapo nebloga žaizdų gydymo žinove.
Į netoli Gaižiūnų kaimo esantį Jonavos miesto šiukšlyną Regina atkeliavo dar tais laikais, kai buvo ypač pelninga rinkti metalą. Tuomet iš čia vieną kitą kartą išgabeno jau anuomet gyvenusių žmonių sukauptą "turtą". Taip užsimezgė tam tikri darbiniai santykiai ir štai jau septyneri metai, kai Regina čia atvyksta kiekvieną mielą dieną.
Moteris sako, jog šis jos verslas šiuo metu yra visiškai oficialus, ji turi visus reikiamus leidimus juo verstis ir yra sudariusi atitinkamas sutartis su Kaune veikiančia antrinių žaliavų perdirbimo įmone. Maža to, visi jai talkinantys sąvartyno gyventojai taip pat dirba legaliai - pagal sutartis. Už kiekvieną iš jų Regina sumoka mokesčius į Socialinio draudimo sąskaitą.
Tinginių nereikia net ir ten
Žinoma, Jonavos sąvartyno nepalyginsi su Lapėmis ar Kariotiškėmis, tačiau ir čia yra savos taisyklės ir savas gyvenimas. Suprantama, ir nuolatinių darbuotojų bei gyventojų čia gerokai mažiau nei ten. Tačiau R. Piragienė prisimena, jog prieš keletą metų čia triūsė net 82 bėdžiai. Laikui bėgant daugelis jų išmirė ar atsisakė tokio "verslo". Šiandien atvykę čia rasime maždaug 20 įvairaus amžiaus vyrų ir moterų į surinkimo vietą tempiančių randamą stiklą, metalą, kartoną ir visas kitas "geroves", kurias galima realizuoti. Pasak Reginos, vienas svarbiausių dalykų čia - drausmė. Šiaip nauji atvykėliai nebūtų išvejami, tačiau ypač nemėgstama grįžusių iš kalėjimų. Mat šie labiau linkę tinginiauti nei dirbti, o tinginiai čia nepageidaujami.
Šiuo metu jauniausiai Jonavos sąvartyno gyventojai - vos 18. Vyriausiai - 56 metai. Tačiau čia gyvena ir tikras senbuvis Evaldas. Vyriškis tarp šiukšlių kalnų stogą randa nuo devyniolikos metų amžiaus. Tuo tarpu šiandien jam jau 47. Apie savo praeitį nelabai norintis kalbėti, vis dėl to yra prasitaręs, kad čia pateko bėgdamas nuo milicijos. Pasirodo, dar tarybiniais laikais apvertė kolūkio traktorių, o tuomet jau pasipustė padus ir nuo jo uoliai ieškančių milicininkų pasislėpė čia ir lindi iki šiol.
Jaunieji sąvartyno gyventojai čia patekę taip pat įvairiais keliais - kai kurie jų buvę Jonavos vaikų globos namų auklėtiniai. Čia ateidavo dar gyvendami ten, o sukakus aštuoniolikai ir prisireikus palikti vaikų globos namų pastogę tiesiog neturėję kur eiti.
Regina įsitikinusi, jog daugelį čia sulaiko ir kitas dalykas - uždarbis. Pasak moters, sąvartyno gyventojui bloga ta diena, jei čia jis "neužkala" šimto litų ar net daugiau. Pinigai sumokami kiekvieną dieną. Kur tu dar rasi tokį uždarbį?
Šį teiginį patvirtina ir 26 metų Ruslanas. Vaikinas sako, kad sąvartyne darbo randa nuo 16 metų amžiaus. Ir nebuvo dienos, kad jis čia neuždirbtų mažiau kaip penkiasdešimties litų. Tačiau pabrėžia, jog ir čia pinigų dykai niekas neduoda - juos reikia užsidirbti. Suprantama, jeigu daugiau gersi nei dirbsi, tiek ir tematysi atlygį.
Aišku - sąvartyno gyventojai ne šventieji. Išgerti mėgsta ir jie, bet pasak jų vadovės Reginos sąlygos čia griežtos. Jei nori čia būti - turėsi išmokti ir nusiprausti, ir aplinką susitvarkyti. Ypač netoleruotinos girtų muštynės. Tačiau ir čia turima atitinkamų atsipalaidavimo formų po sunkios darbo dienos. Vietiniai jį vadina "dopingu". Ruslanas paaiškino, jog taip vadinamas geras samagonas. Vaikinas sako, jog pilstuko čia niekas negeria. Mat nuo jo dar visą savaitę girtas vaikščiosi.
Vis dėl to kurgi išleidžia tokius didelius savo atlyginimus, sąvartyno gyventojai linkę nutylėti. Kai kurie pusbalsiu prasitaria, jog nemažai pravalgo, nes maistą perka tik gerą, išeina į miestą. Ruslanas sako, jog sąvartyne negyvena nuolat, o patraukia į miestą, kur turi nemažai draugų. Dėl to vaikinas kaip įmanydamas vengė fotoaparato objektyvo - nenori pasirodyti prieš pažįstamus, kur dirbąs. Sąvartyno gyventojai teigė, jog eidami į miestą ir nusiprausia, ir gražiau apsirengia, nė nepagalvosi, kad tai žmonės iš tokios vietos.
Deja, daugelis jų iš tiesų neturi kur prisiglausti ir yra priversti gyventi čia savo pačių pasistatytose mažutėse būdelėse. Beje, daugelis iš jų gražiai sutvarkytos, stovi kėdė, netgi foteliukas, tvarkingai užklotos lovos.
Aišku, ko tokioje vietoje neišvengsi, tai visur šmirinėjančių tarakonų, žiurkių, katinų ir gaujos lojančių šunų.
Reginai paprašius, valdžiai supratus
Regina papasakojo, jog nepaisant visko, sąlygos truputį gerėja ir čia. Anksčiau Jonavos valdžia nenorėjo pripažinti fakto, kad ir čia gyvena žmonės. Jiems buvo draudžiama statytis bet kokius, net ir visai menkus būstus. Tokiems atsiradus Jonavos "Lapes" administruojančios komunalinių paslaugų įstaigos "Jonavos paslaugos" darbininkai buldozeriais viską sulygindavo su žeme. Žmonės čia gyvendavo nuo darganų ir nakties vėsos prisidengę paprasčiausia polietileno plėvele. Žiemą ne vienam tai baigėsi visiškai liūdnai.
R. Piragienei nuolat su šia problema minančiai savivaldybės valdininkų slenksčius pavyko pasiekti, kad čia gyvenantiesiems būtų leista susiręsti nedidukus namukus. Juose dabar yra pastatytos malkomis kūrenamos "buržuikos" ir žiemos šalčiai nebe tokie baisūs. Nors vis dėl to...
Vienas iš pašnekovų pasakojo, jog praeitą žiemą jį nuo namelio sienos teko plėšte atplėšti, buvo prišalę galvos plaukai.
Benamių geradarei Reginai tenka rūpintis ne tik gyvaisiais, bet ir mirusiais. Vien šią žiemą Anapilin iškeliavo du jos globotiniai. Pasak moters, kapinėse ji net turinti vietą, skirtą laidoti specialiai čia mirusiems benamiams. Taip paprasčiau tvarkyti ir prižiūrėti jų kapus. Pasak Reginos, valstybės žmogui palaidoti skiriamų 750 litų nepakanka net ir kuklioms laidotuvėms. Nori nenori tenka pridėti dar maždaug penkias šimtines. Tačiau ji pabrėžė, jog šiuos pinigus dažnai suaukoja patys gyvenantieji šiukšlyne. Maža to, visuomet ateina į savo "kolegos" laidotuves ir niekuomet nepasirodo išgėrę.
Į nakvynės namus neina
Jonavoje veikia nakvynės namai, tačiau į šią įstaiga sąvartyno gyventojai nesiveržia. Priežastį jie nurodo paprastą - nešvarių nepriima. Be to, galbūt ne visiems priimtina tenai galiojanti tvarka. Ir tikrai sąvartyno benamius atbaido ne simbolinis poros dešimčių litų mėnesinis mokestis už lovą. Juk patys tvirtino, jog uždirba per akis.
Šios įstaigos socialinė darbuotoja Bronislava Černiauskaitė teigė, jog kiekvienais metais šaltuoju metų laiku 54 vietų nakvynės namai būna perpildyti, tačiau stengiamasi priimti visus norinčius prisiglausti. Tačiau kiekvienas pageidaujantis čia apsigyventi pirmiausiai turi kreiptis į savivaldybės socialinių paslaugų skyrių, parašyti prašymą, pasitikrinti sveikatą, ar neserga kokiomis nors užkrečiamomis ligomis. Tuomet jau gali atvykti į nakvynės namus, bet čia dar turės pasirašyti su šia įstaiga sutartį, kuria įsipareigos laikytis visų nustatytų reikalavimų. Greičiausiai tokios biurokratinės vingrybės ir atbaido sąvartyno gyventojus nuo šiltesnės ir švaresnės pastogės.
R. Piragienė patikino, jog kiekvienas sąvartynietis nėra žmogus be asmens dokumentų. Jie visi turi pasus tik, kadangi neturi deklaruotos gyvenamosios vietos, yra įtraukti į specialius Jonavos rajono savivaldybės sąrašus.
Sąvartynų galas nebetoli
Kuo tiki ir ko laukia žmonės gyvenantys sąvartyne? Daugelis jų nebeturi jokių iliuzijų dėl savo ateities. Štai neseniai apie nemažą uždarbį kalbėjęs Ruslanas tikina, jog daug ką planuoti ir galvoti apie gyvenimą galėtų tik tuomet, jei išloštų milijoną. Pasak vyruko, tuomet nusipirktų namą, gautų gerą darbą. Čia gyvenantieji dažnai pasišneka apie tai, kas jų laukia, kai tokie sąvartynai bus uždaryti. Tai turėtų nutikti jau netrukus. Iš pradžių benamiams tai kėlė rūpestį, bet dabar jie nesuka sau dėl to galvos - kas nors vis tiek pasirūpins.
O mes pamėginome pasidomėti, kada gi tokių sąvartynų kaip Jonavos laukia krachas ir paskambinome į atsakingą už tai Aplinkos ministeriją. Institucijos Europos Sąjungos fondų valdymo skyriaus vedėja Vilma Slovikienė sakė, jog realiai tokie sąvartynai egzistavę turėtų nustoti 2009 metų liepos 1-ąją. Žinoma, nuo žemės paviršiaus jie niekur nepasidės ir dar kurį laiką bus, tiesiog į juos nebebus gabenamos buitinės atliekos, o patys bus pamažu rekultivuojami. Buitinės atliekos bus gabenamos į dabar kuriamus didžiulius regioninius sąvartynus. Specialistės žiniomis šiuo metu mūsų šalyje veikia apie 800 įvairiausių sąvartynų. Kai kurie iš jų - nelegalūs.
Taigi dar beveik gerus trejetą metų dabartinis sąvartynų gyventojų gyvenimo ritmas nekis. O paskui?
O paskui - kaip Dievas duos. Tačiau šie žmonės, regis, pagalbos prašančios rankos neties. Kaip sako Regina, sąvartyno gyventojai yra išdidūs ir su savo likimu jau susitaikę. Todėl jie net ir turėdami giminaičių, brolių ir seserų neprašo jų paramos, nes nenori užkrauti savo rūpesčių jiems ant pečių. Dėl savo nuopuolio kaltina tik patys save.
