Praėjusią savaitę mūsų politiniai teleskopai buvo nukreipti į Marsą, kuriame ieškojome gyvybės požymių. Seimo pirmininkas A. Paulauskas įtarinėjo opoziciją, kad ši gali pareikalauti sudaryti Seimo komisiją gyvybės Marse problemoms tyrinėti, o Seimo socialdemokratų frakcijos seniūnas J. Olekas iš Seimo tribūnos kategoriškai pareiškė, kad neleis Seime sudaryti komisijos sraigių kojelių skaičiui nustatyti.
Tiesą sakant, sudaryti tokių komisijų niekas ir nesiūlė. Negrabiai mėgindami pavaizduoti tariamą opozicijos pasiūlymų absurdiškumą valdančiosios daugumos atstovai atmetė iniciatyvą sudaryti komisiją premjero A. Brazausko šeimos verslui tirti (http://www.omni.lt/index.php?base/z_319810). Tačiau galima konstatuoti, kad "postpaksinis" Lietuvos politikos klimatas kiek pasikeitęs, bent jau retorikos požiūriu. Anksčiau po panašių Seimo daugumos veiksmų, kurie visada buvo Lietuvos politikos kasdienybė, buvo kalbama apie "daugumos buldozerį", o dabar minima demokratijos krizė ir "valdomos demokratijos" galimybė. Pastarasis požiūris yra produktyvesnis, tik kol kas neaišku, kada žodžiai ir problemos identifikavimas virs kūnu - realiai pakitusiais Lietuvos politikos papročiais.
Stabilumas bet kokia kaina?
Seimo pirmininkas A. Paulauskas per ilgą laiką įgijo tikro valstybininko reputaciją. Daugelyje nelengvų situacijų jis sugebėjo išlikti sveiko proto ir demokratijos pusėje. Kas privertė šiuo atveju jį kalbėti apie "gyvybę Marse"?
Aišku, balsavimas už komisijos sudarymą socialdemokratų būtų suprastas kaip valdančiosios koalicijos kolegų iššūkis. Tad balsavimas prieš komisijos sudarymą galėjo būti tiesiog būdas išlikti valdžioje. Kita vertus, padarykim prielaidą, kad A. Paulauskas ir kiti valdančiosios daugumos atstovai prieš komisijos sudarymą balsavo visų pirma įvertinę taip pat valstybės interesus (beje, naujos komisijos idėja nebuvo sužavėtas ir prezidentas V. Adamkus). A. Brazauskas yra šios koalicijos stabilumo garantas. Turbūt baiminamasi, kad jei A. Brazauskas būtų priverstas pasitraukti, lygiavertį politiką, galintį jį pakeisti ministro pirmininko poste, surasti būtų sunku. Jam pasitraukus koalicija taptų daug silpnesnė, kiltų grėsmė, kad ji gali išvis suirti. O kas tada? Politinė situacija taptų nestabili, grėstų priešlaikiniai rinkimai.
Vis dėlto šis oportunizmas nėra naudingas niekam. Politikai, kurie laikėsi nuoseklios pozicijos per R. Pakso skandalą ir kitais klausimais, dabar parodė, kad iš tikrųjų jie neturi savo aiškios politinės tapatybės. Vengiant populizmo prarastas populiarumas tarp rinkėjų, o pasisakant už A. Brazausko dangstymą abejotinais metodais prarandami ir bet kokie principai. Tuomet kyla paprastas klausimas: vardan ko išvis einama į Seimą, į politiką? Vien tik tam, kad būtų užimta aukštesnė ar žemesnė kėdė, kad būtų žaidžiami užkulisiniai žaidimėliai ir nuolat plūduriuojama paviršiuje? Tačiau įdomu, kiek laiko tame paviršiuje galima plūduriuoti ir vegetuoti pasislėpus už plačių pečių?
Vargu, ar stabilumas bet kokia kaina yra valstybei jau tokia didelė vertybė. Opozicija dažnai kaltinama, kad ji neturi pasiūlymų ir idėjų. Tačiau kas yra girdėjęs apie valdančiosios daugumos pasiūlymus ir idėjas? Ką valdančioji dauguma ruošiasi nuveikti per dar likusius kadencijos trejus metus? Manau, galim būti "ramūs" - aukštojo mokslo, mokslo, sveikatos, teisėtvarkos, socialinių reikalų ir kitų seniai pribrendusių reformų nesulauksim. Geriausiu atveju ir toliau tik stengsimės pamėgdžioti, imituoti ES, o tai reiškia - vilksimės uodegoje. Šerkšnas ir ledas kuo toliau, tuo labiau dengs tėviškėlę. Verta susimąstyti, kodėl gi vis dėlto Lietuvą aplenkia užsienio investicijos, kurios turėtų būti svarbi tokio dydžio ir tokios geografinės padėties šalies kaip Lietuva augimo prielaida. Visi mūsų parametrai ne tokie blogi, tačiau nesulaukiame, kad kas pastatys bent vieną rimtesnę įmonę. Peršasi vienintelis paaiškinimas - galbūt tiesiog kažkas Lietuvos valdžioje galimiems užsienio investuotojams neįkvepia pasitikėjimo.
Švedų mokslininkė apie Lietuvos demokratiją
Seimas nesudarys komisijos A. Brazausko šeimos verslui tirti, todėl galės atsidėti svarbesniems dalykams - šalies biudžeto sudarymui, euro įvedimui, sako Seimo socialdemokratų frakcijos seniūnas J. Olekas, matyt, šventai tikėdamas, kad šis jo argumentas neatremiamas. Tačiau, visų pirma, komisijos darbas nesutrukdytų biudžeto patvirtinimui (nes netenka abejoti, kad Seimas tik kosmetiškai pataisys to paties A. Brazausko pateiktą biudžeto projektą), o euro įvedimo proga Seimas didesnių darbų nėra numatęs. Tačiau net ir biudžetas su euru netenka prasmės, jeigu tuo rūpinamasi demokratinės valstybės tvarkos sąskaita. Ar euras valstybei, ar valstybė eurui? Žaisdami žaidimėlius politikai kažkodėl nesusimąsto, kaip visa tai atrodo žmonių akimis. Kalbėčiau ne tik apie įspūdį, vertinimus, nuomones. Tokie manevrai, atliekami milžiniškos auditorijos akivaizdoje, kameroms fiksuojant kiekvieną apgaulingą veido raumenėlio virptelėjimą, daro įtaką visai šalies atmosferai, nustato piliečių vertybes, diktuoja elgesio normas. Su rinkėjais rimtų argumentų kalba kalbėti neišeina, jie linksta populistinių politikų pusėn, dažnai nusiskundžia politikai. To tikrai esama mūsų žmonėse. Tačiau tiesa ir tai, kad žmonių pasitikėjimu piktnaudžiaujama, o tai savo ruožtu vėlgi didina cinizmą, nihilizmą, susvetimėjimą su sava šalimi.
Tai nėra tušti žodžiai. Kartais nesusimąstome, kokius pėdsakus palieka elgesio pavyzdžiai, kuriuos stebi tauta - kaip atsitinka, kad įsitvirtina vienas ar kitas elgesio modelis? Prieš kurį laiką aptikau švedų politologės L. Bennich-Björkman straipsnį, skirtą politinės kultūros ir kolektyvinės atminties santykiui, kuris parašytas lyginant politinio gyvenimo praktikas trijose Baltijos valstybėse atkūrus nepriklausomybę (http://registration.yourhost.is/nopsa2005/papers/NOPSA2005version2.doc).Mokslininkė, pripažindama, kad tai gali pasirodyti keista, daro išvadą, kad po Pirmojo pasaulinio karo iki dainuojančios revoliucijos Lietuvoje įvyko tik vienas lūžis, kurio metu buvo pakeistos institucinės ir kultūrinės normos. Tai įvyko 1926 m., kai Smetonos perversmas transformavo Lietuvos visuomenę į centralizuotą darinį, kuriame pirmenybė buvo suteikta valstybiškumui, o ne pilietinei visuomenei. Šiuo požiūriu net komunistinė okupacija ryškaus institucinių ir politinės kultūros pokyčių neatnešė - bent jau jie buvo gerokai mažesni nei Estijoje, kur Pätso režimas buvo švelnesnis ir pilietinės visuomenės apraiškos buvo slopinamos kur kas mažiau, teigia L. Bennich-Björkman. Ryškius Lietuvos ir Estijos visuomenių skirtumus, didesnį estų pilietinės visuomenės aktyvumą, taip pat politinių partijų veiklos pobūdį ir kryptis mokslininkė kildina iš prieškario patirties.
Beje, šio pranešimo autorė yra Švedijos politologų asociacijos viceprezidentė, o pranešimas skaitytas Islandijoje šių metų rugpjūčio mėnesį. Su jo mintimis galima sutikti, galima nesutikti, tačiau, pasirodo, pasaulis stebi mus gan atidžiai, ir net atidžiau, nei kartais gali pasirodyti. Toks žvilgsnis iš šalies, nors gal ir nemalonu būti taip išnarstytiems, yra naudingas ir, ko gero, reikšmingesnis nei J. Franzeno "Pataisos" (http://www.super.lt/?content=product&istr=y&prod_id=3745) ar kokio Holivudo aktoriaus pliauškalai. Šiuo atveju straipsnis visų pirma paliudija, kokias toli siekiančias pasekmes gali turėti įvairios politikų manipuliacijos, kokius signalus rytdienos rinkėjams siunčia politikai, vakar vadinti "valstybininkais". Smetona slopino demokratijos apraiškas, ko gero, vedinas kuo kilniausių tikslų. "Euro labui" apkarpant demokratiją dabar gali atsitikti taip, kad net ir to euro mums nebeprireiks.
Komisijos užtikrina viešumą
Gerai, palikime nuošaly Smetoną, bet prisiminkime tarybinių laikų "demokratijos" sampratą. Tarybų valdžia garantavo pilną demokratiją ir laisvę, žodžio, susirinkimo laisvę - tačiau tiek, kiek... tai tarnavo valdančiosios darbininkų klasės ir valdančios partijos tikslams. Atrodo, kad ši pamoka puikiai išmokta Lietuvos politikų. Tiesa, pripažįstama demokratijos procedūra - rinkimai, tačiau tvirtai tikima, kad vieną kartą patekus į valdžią ketverius metus galima daryti, ką tik įsigeidus, o opoziciją murdyti į purvą. Toks veikimo stilius buvo būdingas visoms daugumoms nuo pat 1992 m., viena kitą keičiančios valdančiosios partijos tiesiog lenktyniavo su pasigardžiavimu triuškindamos bet kokias opozicijos aktyvumo apraiškas. Nebuvo vengiama ir procedūrinių manipuliacijų, o konservatoriai, beje, čia taip pat nebuvo išimtis. Per pastaruosius metus šis procesas pasistūmėjo dar vieną žingsnį - mažinama vyriausybės atskaitomybė, įtaka atimama ne tik iš opozicijos, bet ir paties Seimo. A. Brazausko propaguojama technokartų vyriausybė iš tikrųjų reiškia "mes žinome geriau", o vienas iš pirmųjų A. Brazausko žingsnių tapus ministru pirmininku 2001 m. buvo Vyriausybės posėdžių ir rengiamų dokumentų įslaptinimas bei žurnalistų darbo Vyriausybės rūmuose apribojimas. Neseniai vykusioje konferencijoje apie parlamentinę kontrolę A. Brazausko patarėjas J. Bernatonis išdėstė tiesiai šviesiai: Seimo nariai turi teisę ministrams pateikti klausimus Vyriausybės valandos metu, o jei kas nepatinka - ministrams galima inicijuoti interpeliaciją. Ir tai viskas. Taigi pasiremiant įstatymo raide ir nepaisant demokratijos esmės renčiamas dramblio kaulo bokštas, nerinktos ir neatskaitomingos valdžios diktatas, dar viena užtvara demokratinei, atvirai, skaidriai valstybei. O juk tokioje valstybėje piliečiai per politines partijas dalyvauja visuose svarbiausiuose procesuose.
Seimo nariai turi teisę gauti informacijos ir įsigilinti į svarbiausius valstybės procesus, ypač tuos, kurie sulaukia didelio atgarsio visuomenėje. Neatsitiktinai Rusijos prezidentas V. Putinas ką tik gerokai apribojo komisijų sudarymo galimybę Rusijos parlamente. Komisijos yra vienas iš svarbiausių instrumentų, kurį savo veikloje turi teisę panaudoti opozicija. Taip, ji dar turi galimybę kartkartėmis sudaryti Seimo opozicijos posėdžio darbotvarkę ir siūlyti priimti įstatymus ar jų pataisas, tačiau ši opozicijos veiklos forma turi ribotą reikšmę, nes pozicija, suprantama, turi teisę vykdyti savo programą ir atmesti jai prieštaraujančius opozicijos siūlymus, be to, opozicija rengdama įstatymus neturi trylikos ministerijų ir didžiulio valdininkų aparato paramos, negali suburti pajėgių darbo grupių, todėl vargu ar gali parengti kokybiškus įstatymus. Kitas dalykas - viešumo reikalavimas, kuris ir yra pati opozicijos darbo esmė.
Ar gali opozicija piktnaudžiauti komisijų sudarymu ir taip kenkti pozicijos darbui, reikalaudama sudaryti komisiją sraigės kojelių skaičiui sudaryti? Žinoma, to negalima atmesti. Kita vertus, komisijos sudaromos bent 36 Seimo narių reikalavimu, o juk net ir vieno žmonių išrinkto politiko nuomonė svarbi. Dalį klausimų galėtų nagrinėti nuolatinė Seimo antikorupcijos komisija, galima numatyti ir kai kuriuos kitus saugiklius - pavyzdžiui, kad kelios komisijos nenagrinėtų to paties klausimo. Tačiau atėmus iš opozicijos galimybę inicijuoti komisiją, viešumo užtikrinimo instrumentą, rimtas demokratinės sistemos pažeidimas neišvengiamas.
