Žiūrėjote krepšinį? Įspūdis neblogas, tiesa? Lietuva galėtų sudaryti dar vieną rinktinę iš pajėgesnių žaidėjų, kurie dėl įvairių priežasčių į Belgradą neatvyko, tačiau ši jauna komanda ištroškusi pergalių, yra vieninga ir žaidžia kolektyvinį krepšinį, kuris, beje, visada buvo būdingas lietuviškai krepšinio mokyklai.
Panaudojus madingą socialinių mokslų terminą galima sakyti, kad Lietuvos komanda žaisdama remiasi savo socialiniu kapitalu, kuris nustelbia kitose komandose žaidžiančių NBA "žvaigždžių" individualų meistriškumą.
Ne žvaigždžių žėrėjimu šios savaitės dangus ilgam įsimins Šakių rajono gyventojams. Pakėlę akis į dangų jie išvydo neįprastą reginį - krintantį rusų naikintuvą. Dabar jau aiškėja, kad sudužęs Su-27 turėjo keturias raketas (http://www.omni.lt/?i$9359_84776$z_305871). Vyksta šio įvykio tyrimas. Įvykis ne mažiau mįslingas nei V. Uspaskicho aukštojo mokslo diplomo klausimas, be to, taip pat susijęs su Rusija, todėl, tiesą sakant, abejoju, ar, nepaisant visų komisijų darbo, kada nors sužinosime tikrąsias katastrofos priežastis ir aplinkybes. Kaip ten bebūtų, lėktuvas jau sudužo, faktas įvykęs, tačiau incidentas kartu atskleidė, kiek gi esame saugūs. Oficialiais pranešimais, Lietuva žinojo, kad rusų naikintuvas pasiklydo, pažeidė oro erdvę. Vis dėlto NATO naikintuvai pakilo į orą pakilo tik tada, kad rusų naikintuvas jau buvo sudužęs. Įstrigo ir buvusio Lietuvos karinių oro pajėgų vado pavaduotojo S. Murzos žodžiai, pasakyti "Lietuvos rytui": NATO naikintuvai F-4 prisiartinti prie rusų naikintuvo negalėjo, nes Su-27 mažiausiai dviem kartomis pranašesnis.
NATO lėktuvai, nors ir senučiukai, jau Zokniuose, Lietuvoje keliame Europos Sąjungos vėliavą, tačiau pastarųjų savaičių įvykiai rodo, kad už vietą po saule mums teks gerokai pakovoti. Šiuo metu NATO šalies Lietuvos oro erdvę saugo vokiečių oro pajėgų kariai. Vokiečiai ir rusai čia - tarsi skirtingose barikadų pusėse. Tačiau tai nieko nereiškia stambaus masto energetikos žaidimuose. Pastaruoju metu gausu naujienų, reikšmingų mūsų energetikai, ir, deja, beveik visos jos nepalankios. Lietuva netikėtai atsidūrė tarsi aptvare, užmūrytame iš visų keturių pusių. Rugsėjo 8 d. Rusija ir Vokietija susitarė tiesti dujotiekį Baltijos jūros dugnu, aplenkiant Baltijos šalis ir Lenkiją (http://www.omni.lt/index.php?base/z_305348).
Nėra abejonių, kad anksčiau ar vėliau Rusija pasinaudos galimybe iš jūros dugnu einančio dujotiekio nutiesti atšaką į Kaliningrado sritį. Tokiu atveju šios srities aprūpinimas dujomis taps nepriklausomas nuo tranzito per Lietuvą, ir Rusijai atsivers dar didesnės galimybės daryti spaudimą Lietuvai. Tai tarsi viena aptvaro siena. Antroji siena - staiga į neregėtas aukštumas šokusios degalų kainos, trečioji - nesėkmė tiesiant elektros tiltą tarp Lietuvos ir Lenkijos, apie kurią praėjusią savaitę paskelbė ministras pirmininkas A. Brazauskas (http://www.omni.lt/index.php?base/z_305072). Nors Lenkijos pusė puolė neigti šią žinią, atrodo, kad šįkart labiau galima tikėti mūsų ministru pirmininku. Kaip bežiūrėsi, šis Lietuvai itin svarbus objektas taip ir lieka nepradėtas įgyvendinti ir be aiškesnių perspektyvų, nors Lietuvoje apie tai daug šnekama jau septynerius metus. Šis Lietuvos pralaimėjimas ne mažiau skaudus nei Rusijos ir Vokietijos susitarimas dėl dujotiekio.
Šiaip ar taip, dujos yra Rusijos rankose, kuri, pasak šios šalies pareigūnų, iš principo nenori, kad jos kaimynės "parazituotų", gaudamos pajamas iš Rusijos dujų tranzito, o dėl Lietuvos energetikos sistemos integracijos į Vakarų sistemą mums nepavyksta susitarti su savo partneriais Europos Sąjungoje. Tie patys mūsų partneriai dar anksčiau privertė Lietuvą uždaryti branduolinę jėgainę, o tai tarsi ketvirtoji aptvaro siena. Negana to, neaiški ir Mažeikių naftos perspektyva. Ministro pirmininko netikėtos kalbos praėjusią savaitę apie tai, kad ruošiamasi iš "Jukos" pirkti, o po to vėl parduoti "patikimam" pirkėjui Mažeikių naftos akcijas sukėlė klausimų apie tai, kaip sprendžiami tokie valstybinės reikšmės reikalai (http://www.omni.lt/index.php?base/z_305879).
Kol kas tragedijų dėl energetinių problemų Lietuvoje neįvyko, juolab, atrodo, realu tikėtis, kad iki 2009 m. kabeliu per Baltijos jūrą bus sujungti Lietuvos ir Švedijos elektros tinklai (http://www.omni.lt/index.php?base/z_270463). Baltijos šalių energetinės sistemos taip pat bus sujungtos su Suomijos elektros tinklais (http://www.omni.lt/index.php?base/z_204786). Tačiau iš pamokų turim pasimokyti. Viena vertus, aiškiai pamatėme, ko verta Europos Sąjungos kaip federacinės valstybės vizija. Kiekvienai šaliai savi marškiniai arčiau kūno, o tą vaizdžiai pademonstravo ne kuri kita valstybė, o Vokietija, labiausiai altruistiška ir labiausiai ES vienybės idėją puoselėjanti šalis. Šį įspūdį sustiprina ir garsiosios ES Paslaugų direktyvos likimas. Turės praeiti dešimtmečiai, kol Europa iš tiesų suvoks esanti vieningas ūkio mechanizmas, įskaitant ir jos pakraščius. Kol kas ES kaip federacija telieka kai kurių politikų lozungas, o ne baubas, kurio turime bijoti. Dujotiekis pravėrė mūsų akis į realybę. 2007-2013 m. ES finansų perspektyva neaiški ir vis labiau ryškėja, kad struktūrinių fondų paramos pyragas gali būti kur kas plonesnis, nei vylėmės. Išvada viena - ekonomikoje draugų ir pagalbininkų neverta tikėtis. Turime kliautis savo jėgomis. Turime rungtis, konkuruoti, laimėti.
Biblinio Samsono jėga glūdėjo plaukuose, o kur mums ieškoti stiprybės? Atsakymas į šį klausimą aiškus, jei atviromis akimis stebėsime mūsų aplinkoje vykstančius procesus. Šiuolaikinė ekonomika yra pagrįsta žiniomis, aukštos kvalifikacijos darbo jėga. Ši verslo sritis duoda didelę pridedamąją vertę ir daro šalį mažiau priklausomą nuo energetikos resursų. Kartu keičiasi ir valstybės valdymas, demokratijos supratimas. Lietuva toli pažengė liberalios demokratijos keliu, ir, daugelio apžvalgininkų pripažinimu, liberalizmą išpažįsta iš esmės visos pagrindinės Lietuvos partijos. Turim padėkoti ir Laisvosios rinkos institutui, kuris nuveikė didžiulį darbą propaguodamas liberalizmo idėjas. Tačiau kartu būtina atkreipti dėmesį, kad toks teisinis ir liberalus demokratijos modelis yra senstelėjęs.
Kas būdinga teisinei liberaliajai demokratijai? Įstatymo valdžia, minimalus valstybės kišimasis į pilietinę visuomenę, uždegtos žalios šviesos laisvajai rinkai, biurokratizmo mažinimas, interesų grupių, ypač profesinių sąjungų, įtakos ribojimas, kolektyvizmo minimizavimas. Šis modelis suvaidino savo vaidmenį, tačiau sunku paneigti jo kritiką, nurodančią, kad tokia tvarka, tariamai vienodos žaidimo taisyklės pagal veikiančius įstatymus, yra palankesnė stipriesiems. Šiuolaikinė demokratinė valstybė vis labiau suprantama kaip daugelio valdymo lygių darinys, kuriame savo vietą turi labai įvairūs veikėjai, atstovaujantys ir ginantys savo interesus. Valdžia policentrinė - jos įgaliojimai paskirstomi įvairiuose lygiuose, priimant sprendimus taikoma lanksti institucijų ir procedūrų sistema, naudojami įvairūs dalyvaujamosios, svarstymo demokratijos ir piliečių įtraukimo mechanizmai. Čia didelė reikšmė tenka ne tik "akliems" įstatymams, vadinamai "kietajai teisei", tačiau ir "minkšatajai teisei" - įvairiems susitarimams, deryboms, individualizuotiems sprendimams. Valstybei čia skirtas visai kitas vaidmuo - pavyzdžiui, ji turi ne įstatymais atsiriboti nuo piliečių, o skatinti jų įtraukimą ir pilietinę visuomenę. Visa tai grindžiama atvirumu, informacijos apykaita, laukiama kiekvieno piliečio dalyvavimo iki tiesioginės Atėnų tipo demokratijos elementų imtinai.
Klausiate, ar tai realu? Taip, realu, nes toks demokratijos modelis pagrįstas ne teoriniais išvedžiojimais, o, be kita ko, realiomis galimybėmis, kurias suteikia naujosios technologijos įgyvendinant e-demokratijos, e-valdžios principus.
O kokia padėtis mūsų padangėje? Lietuva turi laimėjimų diegdama naująsias technologijas, tačiau iki galo neįvertinama, kokias galimybes tai suteikia kiekvienam žmogui. Apie Vyriausybės ekonomikos prioritetus šį sykį patylėsiu. Mūsų valstybės valdymas netenkina daugelio piliečių, tačiau stinga analizės apie esmines, sistemines jo bėdas. Turbūt daugelis sutiks, kad Lietuva - teisinė valstybė, tačiau teisė ir valdžia įgyvendinama pelytės ir dalgio principu: pelytė kalta netekus galvos, nes nespėjo pasitraukti iš kelio dalgiui - pergalingam valdžios ir teisėtumo žengimui. Tai didelis dinamizmo, kūrybingumo, inovacijų stabdys. Sistema centralizuota, esama vienos jėgos, vienos tiesos. Periferiniai iniciatyvos židiniai geriausiu atveju ignoruojami, o paprastai - slopinami, tad į "runkelių" kategoriją nūnai nurašyti anaiptol ne tik žemdirbiai, bet ir mokytojai, gydytojai, mokslininkai, smulkieji verslininkai... Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad visa esmė čia finansiniuose nepritekliuose. Ne pigių dujų mums labiausiai reikia, mielieji bičiuliai, o atkurti daugelio žmonių savigarbą, svorį visuomenėje ir kūrybingumą. Tą socialinį kapitalą, kuriuo aršios konkurencijos sąlygomis remiasi mūsų krepšininkai.
