Ideologinis grynumas - gerai, o principingumas - dar geriau, tačiau negailestinga politinė skaičiuotė konservatorius ir socialdemokratus stumia į vieną vežimą. Iš ratų išvirtus didžiausiai Seime Darbo frakcijai bei kratantis liberaldemokratų draugystės, ir kairės, ir dešinės mėginamos lipdyti koalicijos akivaizdžiai striukos ir neįgalios.
Kai rašomos šios eilutės, iš derybų ateina prieštaringos žinios ir dar neaišku, ar konservatoriams ir socdemams pavyks susitarti, tačiau tokia sąjunga dabartinėje situacijoje būtų logiškiausia išeitis. Kartu tai patyrusiems Lietuvos politikams suteiktų šansą parodyti veiksmingesnės politikos galimybę. Jei tai nebūtų padaryta, antro šanso tektų laukti ilgai - šalis galėtų būti ilgam įstumta į populizmo ir politikos, tapusios korumpuotų verslo klanų žaisliuku, klampynę.
"Raudonasis sparnas" derybose nepageidaujamas
Sakoma, kad plačią arba vaivorykštės koaliciją būtų sunku sudaryti, nes konservatoriai ir socdemai atstovauja priešingoms politinio spektro pusėms. Čia įžvelgiu tam tikrą pėdų mėtymą - ideologijos Lietuvos partijoms iš tiesų nėra jau tiek svarbios, tačiau ideologinio grynumo argumentais labai patogu prisidengti tiesiog grumiantis dėl geresnės vietos po saule ir stengiantis įsiteikti įsivaizduojamiems savo rinkėjams. Kitas klausimas, kiek tas pėdų mėtymas partijoms išeina į naudą gyvoje tikrovėje.
Socdemai prisiminė savo kairiąją tapatybę ir tapo "ideologiškai grynais", kai pakvipo realiomis derybomis su patyrusiais ir ambicingais partneriais. Konservatoriai jiems, aišku, negali garantuoti komforto, kurį jiems buvo suteikę darbiečiai, kai partija, Seime turėjusi vos 22 vietas (kiek daugiau nei septintadalis Seimo), kone vienvaldiškai kontroliavo vyriausybę. Konservatorių vadovas A. Kubilius ganėtinai arogantiškai pareikalavo pašalinti socdemų "raudonąjį sparną", kurį įkūnija A. Brazauskas ir J. Bernatonis. Net ir sutinkant, kad politikas turi kuo aiškiau ir konkrečiau formuluoti savo politinius įsitikinimus, matau ir jaučiu, kad A. Kubliaus aštrūs pasisakymai pradeda erzinti net esamus ir potencialius konservatorių šalininkus. Šiuo atveju tenka apgailestauti, kad konservatoriai, nukreipę ugnį į LSDP vadovus, kurie vyriausybėje, atrodo, nebevaidintų reikšmingesnio vaidmens, kur kas mažiau, ir tikrai ne su tokiu patosu, kalbėjo apie tai, kas priimtina, o kas ne jų programoje. Kita vertus, konservatorių principingumas irgi turi ribas - į jų formuojamą Proveržio koaliciją be didesnių abejonių priimta Naujoji sąjunga, nors konservatoriai dar taip neseniai iniciavo jos vadovo A. Paulausko, tuometinio Seimo pirmininko, atstatydinimą. Savo ruožtu socdemai nejaučia sąžinės graužimo dėl bendradarbiavimo derėdamiesi su A. Zuoko liberalcentristais. Šiuo atveju ideologiniai skirtumai jiems atrodo visiškai suderinami, o dar įdomiau, kad visiškai nebaugina galimybė spausti penkinę pačiam A. Zuokui, prieš kurį jų partijos kuopelė jau grumiasi Vilniaus savivaldybėje, pasitelkusi net teismus.
Naujoji partijų takoskyra
Lietuvos politinių partijų veikloje ideologijos vaidino palyginus reikšmingą vaidmenį, reikšmingesnį nei kitose Baltijos šalyse. Užsienio politologai į tai atkreipė dėmesį vertindami mūsų politiką net ir viso Vidurio ir Rytų Europos regiono politikos kontekste. Tačiau vis dėlto mūsuose politinių partijų takoskyra turėjo vieną svarbų bruožą - čia visų pirma buvo svarbios ne tiek programinės nuostatos, apibūdinančiomis laisvę, lygybę, požiūrį į nuosavybę ir pan., kiek požiūris į praeitį ir į Rytų kaimynę. Nauja realybė stojo maždaug 1997 m. - simboliška, kad tuo metu V. Landsbergis pripažino A. Brazauską tinkamu eiti prezidento pareigas. Tada pradėjo kilti galinga populizmo banga, kuri nešė įvarias srutas - juodąsias technologijas, specialiųjų tarnybų manipuliacijas, juoduosius pinigus. Rinkimai grėsė pavirsti paprastu valdžios paėmimo mechanizmu, būdu neaiškios kilmės klanams įtvirtinti savo valdžią. Jau tada buvo galima nujausti, kad tai išjudins pačius valstybės pamatus - vėliau tai iš tikrųjų ir įvyko. Buvę priešingi poliai suartėjo ir atsirado nauja takoskyra - tarp valstybininkų ir populistų partijų. Manau, šis skirstymas aktualus iki šiol.
Jei kam žodis "valstybininkas" pernelyg skambus, vadinkime šias partijas tradicinėmis ar tiesiog labiau patyrusiomis. Partijų raida ir augimas, jų išmėginimas valdžia ir sugebėjimas iškęsti opozicijos žiemą yra svarbus demokratinės sistemos elementas. Partija, kuri tėra plėšikų gauja, dešimt metų tikrai neišsilaikys. Keliolika metų gyvuojančios partijos yra labiau nuspėjamos, yra išlaikiusios bent jau vertybinius rudimentus, labiau jaučia atsakomybę ir savo gretose turi politikų, kuriuos galime vadinti profesionalais.
Paskutinis šansas parodyti atsakomybę
Konservatorių ir socdemų santuoka galėtų būti sudaryta, žinoma, ne iš meilės, bet iš reikalo. Tačiau tai nebūtų blogiausias variantas. Taip mano ir prezidentas V. Adamkus, tėvišku mostu susodinęs besiaikštijančius politikus prie bendro stalo. Žingsnis pateisinamas juo labiau, kad kito pasirinkimo kaip ir nėra.
Statymas čia didelis. Jei tokia koalicija patirtų fiasko, per kitus rinkimus tradicinės partijos būtų iššluotos iš Seimo ir šalis nugrimztų į ilgus sumaišties metus. Tokiu atveju konservatoriai turėtų kam kaišioti dantis, tik ar tai jiems patiems per ilga nenusibostų?
