Kiekvienas vairavimą išgėrus laisvas vertinti savaip. Man tai - akivaizdus tarybinės sąmonės reliktas, tų pačių šaknų kaip rusiški keiksmažodžiai, kaip žmogaus orumo mindymas pasitaikius menkiausiai progai. Nenuostabu, kad toks reiškinys paplitęs visų pirma mūsų platumose.
Šventinių dienų vakarais ir naktimis automobilius, riedančius miestų ir rajonų gatvėmis, stabdė policininkų patruliai. Kas trukdė mūsų "angelams sargams" ramiai ilsėtis?
Gaudo neblaivius
Policininkai dalyvavo saugaus eismo akcijoje, kurios svarbiausias tikslas išaiškinti vairuotojus, kurie sėdo už vairo neblaivūs. Žinoma, tai trikdė ir gadino nuotaiką vairuotojams, be to, būtų galima pasidomėti, ar stabdyti ir tikrinti vairuotoją, kuris nesukėlė jokių įtarimų, išvis yra legalu. Juo labiau, kad policininkai negaudė pasprukusio žmogžudžio ir automobiliuose neieškojo paslėptų sprogmenų - tai buvo saugaus eismo akcija, kurios vienas iš svarbiausių tikslų patikrinti, ar vairuotojai nėra įkaušę. Vis dėlto pretekstas tokiai akcijai yra, nes neblaivių vairuotojų sukeliamų avarijų statistika išties šiurpinanti. Praėjusį mėnesį per panašų reidą išaiškinta, kad beveik 2 proc. šalies vairuotojų - neblaivūs (http://www.omni.lt/index.php?base/z_363458). Galima įsivaizduoti, kiek tokių vairuotojų vairuojamų automobilių rieda Lietuvos keliuose. Kasmet išaiškinami neblaivūs vairuotojai skaičiuojami dešimtimis tūkstančių (2004 m. tokių buvo virš 17 tūkst.). Nuo 2001 metų iki šių metų birželio pabaigos dėl neblaivių vairuotojų kaltės keliuose žuvo 448 žmonės.
Žinoma, padėtį gali kiek pataisyti panašios į šias gaudynės ar griežtesnės baudos. Latvijoje rečiau ryžtamasi vairuoti neblaiviam, nes konfiskuojamas automobilis ir gresia pakliūti į cypę. Turbūt tai efektyviau, nei Lietuvoje taikoma kažin kokių sunkiai sukontroliuojamų ir korupcija dvelkiančių privalomų paskaitų sistema, tačiau akivaizdu, kad tokių priemonių efektas - ribotas. Paprasčiausiai mes taip gyvename, ir toks elgesys visuomenės yra toleruojamas. Daugelis iš mūsų čia neįžvelgia problemos ir nenustemba, kai pažįstami ar draugai vairuoja išgėrę. Reiškinys paplitęs tarp visų socialinių sluoksnių, dažnai (nors pastaruoju metu ir rečiau) išgirstame net apie girtus vairuotojus policininkus.
Gyvybė nieko neverta
Kiekvienas laisvas vertinti šį reiškinį savaip. Man tai - akivaizdus tarybinės sąmonės reliktas, tų pačių šaknų kaip rusiški keiksmažodžiai, kaip žmogaus orumo mindymas pasitaikius menkiausiai progai. Nenuostabu, kad toks reiškinys paplitęs visų pirma mūsų platumose.
Girtuoklystė ir nevaldomas elgesys - tai slaviško vergo iškrova, jo maištas ir dar didesnio jungo užsikrovimas vienu metu. Žmogus, kuris turi tik savo pančius, su įkarščiu ir didžiuodamasis siautėja, nes tik tokiu būdu gali išreikšti save. Tai yra toji laisvė "volia" (skirtingai nuo "svoboda"), neatsakinga, perauganti net į žmogaus gyvybės nuvertinimą. Masiniu toks reiškinys tampa tada, kai žmonės nemato prieš save įvairiaspalvio, plataus, įvairiausias galimybes siūlančio pasaulio, kuriame kiekvienas gali atrasti savo vietą, kurti ir atsiskleisti. Girtuokliaudamas ir nevaržomai elgdamasis žmogus tarsi išsilaisvina iš jį pavergusios sistemos, tačiau tai tik iliuzija, nes toks žmogus tampa tikru niveliuojančios sistemos produktu. Rytuose valdžia nevertina žmogaus gyvybės, tačiau ir patys visuomenės nariai nevertina savo pačių ir savo kaimynų gyvybės.
Per pastaruosius 16 metų Lietuva neatpažįstamai pasikeitė, tačiau įsisenėję stereotipai tapo antrąja prigimtimi. Žmonės nesijaučia atsakingi už savo aplinką, nesijaučia šeimininkai, o tik prašalaičiai. Kaip šiuo požiūriu skiriamės nuo tarpukario Nepriklausomos Lietuvos! Nepaliaujame stebėtis mūsų valdžios neįgalumu, bukumu. Tačiau jau nė kiek nestebina, kad girti statybininkai kiekvieną dieną krenta nuo pastolių, girtose muštynėse beprasmiškai prarandamos gyvybės, o kilpos veržimasis po kaklu - beveik masiškas sportas, apdainuotas humoristo klasiko. Sakykim, važinėjimas išgėrus - ne pasaulio pabaiga, ir daugelis yra tikri, kad mažumą apsvaigę nepadarys avarijos. Tačiau man tai, be kita ko, reiškia elementarios socialinės higienos stoką, tarybinės praeities įpročių pergalę, visuomenišką atbukimą. Visuotinis protingų, pagrįstų taisyklių laužymas, statymas į pavojų kitų asmenų sveikatos ir gyvybės paprasčiausiai reiškia, kad neveikia esminiai savireguliaciniai visuomenės mechanizmai. Tie patys, kurie sudaro Vakarų visuomenės saugumo ir gerovės pagrindą.
Deja, mūsuose net ir prakutę verslininkai, sėkmingi specialistai kol kas dažniausiai sugeba kurti gerovę tik sau patiems. Tačiau nereikia būti dideliu pranašu, kad pastebėtum, jog reikalai pradės taisytis tik tuomet, kai upė pradės valytis pati: vyriausybė niekuomet neįžengs į daugelį mūsų gyvenimo sričių. Ir netikiu, kad pokyčiai įmanomi savaime, pavyzdžiui, keičiantis kartoms. Stereotipai gali būti perduoti su tokiu pat neišvengiamumu kaip ir biologiniai genai. Atrodo, kad tai ir vyksta: daugelis jaunų žmonių visai "neserga" už naujas idėjas, pasiryžę be skrupulų naudotis situacija ir nespjauna į senuosius vyresnės kartos įpročius, nors jie ir kertasi su bendraamžių elgesiu Vakarų šalyse.
Vaikai jaučiasi blogai
Šį mėnesį paskelbti Didžiosios Britanijos mokslininkų tyrimo duomenys atskleidė, kad Lietuvos vaikai jaučiasi blogiausiai visoje ES (http://www.omni.lt/index.php?base/z_367568). Kažkodėl ši žinia sukėlė daug menkesnį atgarsį, nei panašios išvados apie Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą, net įvertinus tai, kad medicinos garbę ginantys funkcionieriai teisinosi esą pasenusiais tyrimo duomenimis, o šio tyrimo esmines išvadas mūsų specialistai pripažįsta. Ar ne todėl, kad vaikai nerašo straipsnių, nebalsuoja rinkimuose ir kitaip negali apginti savo teisių? Be jokios abejonės, tokius rezultatus tik iš dalies lėmė žemas šalies pragyvenimo lygis. Lietuviukai jaučiasi mažiausiai saugūs lyginant su kitais europiečiais, skundžiasi blogais santykiais šeimoje ir su bendraamžiais, jaučiasi mažai įtraukiami į visuomeninių organizacijų veiklą. Kas juos gniuždo, jeigu jie yra prasčiausios nuomonės apie save tarp bendraamžių visose kitose ES šalyse? Kas vyksta, kai užsiveria šeimos namų durys?
Mūsų alkis ir godulys, individualizmas, nuolatinė visuomenėje verdanti kova, nuožmus išnaudojimas kol kas "tempia" Lietuvos ekonomiką, tačiau jau pasimatė šitokios pažangos ribos. Laikas apsidairyti ir įvertinti, ką išbarstėme pakeliui, galų gale ką reiškia tai, kad šalyje kenčia silpniausi? Tyrimas apie vaikų padėtį leidžia akies krašteliu pažvelgti į Lietuvos ateitį. Manau, kiekvienas, kuris skaito šį komentarą, puikiai supranta, kad vaikystėje deformavus asmenybę, tokia ji liks visą gyvenimą.
