Ką pasiekėme per 15 metų? Rodos, faktai byloja patys už save - šių metų Kovo 11-oji yra pirmoji, kai esame ir NATO, ir Europos Sąjungos nariai. Įnikę į smulkius reikalus dažnai neįvertiname mūsų tautos laimėjimų.
Nors daugeliu požiūrių esame menkesni už kokią nors Vokietijos žemę, sprendžiame problemas sėdėdami prie bendro Europos stalo. Beje, tokios galimybės neturi ir mums tikrai pavydi, pavyzdžiui, katalonų tauta, net Europos masteliu išsiskirianti ir savita kultūra, ir nepaprastais ekonomikos laimėjimais, taip pat ir baskai, škotai, velsiečiai, bretonai, daugelis kitų garbingų Europos tautų ir regionų. Sugebėjome sukurti Europos standartus atitinkančią valstybės sandarą. Tai nebuvo nei lengvas, nei savaime suprantamas dalykas, - tai liudija ir mūsų kaimynės Baltarusijos pavyzdys. Čia tik norėčiau dar kartą priminti Prancūzijos prezidento Francois Mitterand'o žodžius, kuriuos cituoja jo patarėjas, pateiktus Justo Paleckio sudarytoje knygoje: "Lietuviai viską sužlugdys. Jie beveik niekada nebuvo laisvi. Kai buvo, tai režimas - diktatūra. Pasigailėjimo verti žmonės." Negali teigti, kad šie kartūs žodžiai buvo ištarti visai be pagrindo.
Kita vertus, mūsų tautinės savigarbos daigelius, kuriuos prieš jubiliejų spartindamos suskubo želdinti kai kurios valstybės institucijos ir visuomeninės organizacijos, gerokai apskabo politiniai skandalai.
Atgimusi KGB problema kelia rimtų moralės klausimų, tačiau, nors ir kokia skaudi būtų, vargu ar gali rimčiau paveikti mūsų valstybės raidą. Atrodo, lieka palaukti dar 15 metų ir ji išsispręs savaime.
Tačiau šiandien turime rimtesnių problemų. Tenka konstatuoti liūdną ir apgailėtiną faktą, kad per šiuos pusantro dešimtmečio valdžios viršūnėse susiformavo tvirta ir neišgriaunama pilkoji santūriai korupcinė sistema, išplitusi per visas partines ir ideologines ribas. Rinkėjai jau išmėgino visas įmanomas politines alternatyvas, tačiau minėtoji sistema tik vis labiau cementavosi. Apibrėžus tam tikrą politinio ciklo ratą dabar jau aišku, kad kiti rinkimai šiuo požiūriu nieko nepakeis. Joks politikas ir jokia partija tiesiog nebegali funkcionuoti, nebūdami šios santūriai korupcinės sistemos dalimi. Yra susiformavę tam tikri ryšiai, keliai, sistemos, veikimo būdai, privalomi visiems ir suprantami iš užuominų - tapę valstybės politinės kultūros pagrindu, tvirtesniu nei įstatymai ir Konstitucija. Įdėk bet ką į šią mašiną - ir jis pradės mirksėti, judinti rankas bei kojas taip, kaip reikia.
Užimti postą gali tik "reikalingų"žmonių dėka. Jį užimdamas negali tik šiaip sau trinti kėdę, vykdyti funkcijas, rengti kokius nors dokumentus - turi būti pats "reikalingas". Bent kiek rimtesnio verslo klausimai sprendžiami politikų kabinetuose, kita vertus, į verslo apibrėžimą jau patenka ir partinė veikla. Eilinius žmones į neviltį stumia tokios praktikos nulemtas nebaudžiamo valdininkų luomo išvešėjimas. Glaudaus vadinamojo elito rato susiformavimą nulėmė ir tautos dydis, ir seklios demokratijos tradicijos, o užvis labiau - ne tik mūsų politikų, bet ir visos visuomenės gyvenimo papročiai. Nepaisant savaime suprantamų pasipiktinimo ženklų, dauguma žmonių taip pat puikiai išmano žaidimo taisykles, jomis naudojasi, o politikų "išdaigos" iš esmės pateisinamos. Tą, beje, liudija ir rinkimų rezultatai.
Madingu pastaruoju metu tapęs teisėsaugos struktūrų pomėgis viešinti politikų pokalbius teisiškai nepateisinamas, tačiau, jei jau taip nutiko, turėjome progą pamatyti apsinuoginusius minėtos pilkosios sistemos konstrukcijų fragmentus. Visai gražu, kad partijos jau net neslepia turinčios "juodąsias" finansavimo kasas.
Partijų rinkimų ataskaitose jau seniai krisdavo į akis, kad skirtingi atsitiktiniai žmonės aukoja vienodas sumas, o nesenas žurnalistinis tyrimas patvirtino apgaulę. Čia įdomu ne tik tai, kad partijos "pakišo" vieną ar kitą pareigūną ar socialiai remtiną asmenį. Klausimas - iš kur tie pinigai "nukrito"? Juk bendrovė, jei veikia legaliai, negali taip imti ir nurašyti iš savo sąskaitų 10 tūkst. litų. Taigi iš šio epizodo galime atkurti visą grandinę - nelegalų verslą, per sieną be dokumentų gabenamus ešelonus, pareigūnų papirkinėjimus, mokesčių inspekcijos vedžiojimą už nosies, o šitai remti ir pridengti, priimdamos pinigus, įsipareigoja mūsų solidžiausios politinės partijos. Vienos iš jų vadovas tuo pačiu metu virkauja dėl šešėlinės ekonomikos mastų ir verslininkų, kurie slėpdami mokesčius skriaudžia pensininkus ir kitus socialiai remtinus asmenis. Tačiau visuomeninis atgarsis į tai gal net menkesnis negu į kokias nors Seimo nario atostogas. Tiesa, įdomu tai, kad šie pinigai vis dėlto legalizuojami, oficialiai patenka į partijos kasą, nors, kaip žinome iš kai kurių Seimo narių pareiškimų, dar esama ir juodųjų kasų. Tai, kad esama šiokio tokio poreikio legalizuotis, pastangų išsitekti tam tikrose ribose, matyt, ir yra tas veiksnys, dėl kurio sistemą galima vadinti santūriai korupcine.
Šituos nenaujus dalykus kartoju penkioliktosios Kovo 11-osios proga norėdamas atkreipti dėmesį, kad tarsi peržengiame ribą ir dabar jau negalime "šviesaus rytojaus" sieti su viena ar kita data, įvykiu. Iki šiol vylėmės, kad kažką pakeis narystė euroatlantinėse struktūrose, nauji rinkimai, galėjo atrodyti, kad kalti netikę įstatymai, kurie yra tobulinami ir bus pataisyti. Dabar jau iliuzijos išsisklaidė ir laikas suprasti, kad niekas nepasikeis nesikeičiant mums patiems. Visus penkiolika metų gyvenome draskomi vilčių ir abejonių, nekantravome ir laukėme "tikrosios nepriklausomybės", kurią siejome chronologine tvarka su tarptautinės bendruomenės pripažinimu, rusų kariuomenės išvedimu, naryste NATO ir Europos Sąjungoje. Formaliai žvelgiant, jau pasiekėme viską, ko norėjome, ir atėjo ta pasakos dalis, kai laikas pasakyti "ir jie ilgai ir laimingai gyveno". O iš tikrųjų mūsų laukia ilgas ir nelengvas kelias.
Tik vargu ar reikia kristi į neviltį, suprantant, kad kai kurie tikslai yra nepasiekiami. Nepamatuotas maksimalizmas galbūt yra sovietinio laikotarpio, kai "šviesus rytojus" buvo rašomas be kabučių, palikimas. Bėda, kad kita jo pusė - nihilizmas, neveiklumas, išsigimstantis į agresyvų, principinį skurdą ir nevalyvumą. Net ir brandžiose demokratijose toli gražu ne viskas tobula. Kita vertus, šalies atvirumas mums duos daug vertingų pamokų, nes reikia pripažinti, kad vidinių rezervų tobulėti išties turim nedaug.
