Kai tvirtai nusprendžiate bute "perstumdyti" baldus, paimate popieriaus lapą ir pieštuką ir, patogiai įsitaisęs fotelyje, imate projektuoti. Taip, naujas baldų išsidėstymas veikia mūsų nuotaiką, išvaduoja iš sąstingio, suteikia naujų impulsų veikti. Tačiau ar visada reikalingas popierius ir pieštukas?
"Perstumdant" įmonės padalinius, gaminamus produktus ir vykdomus pardavimus pieštuko ir popieriaus jau nebeužteks. Ir tikriausiai kils pagunda naudotis kompiuteriais, internetu, specialias kompiuteriniais paketais. Žinoma, daug kas vyksta vadovų "galvose", bet iš konkurentų darbo metodų vis dažniau sužinote, kad jie nepasikliauja vien savo galvomis, jas sujungia su technologijomis ir pasiekia žymiai geresnių rezultatų.
Ar yra tokių kompiuterinių pagalbininkų, kurie padėtų mums "mąstyti", pagelbėtų priimant sprendimus? Atsakymo toli ieškoti nereikia - tai kompiuteriniai strateginiai žaidimai. Pažiūrėkit, kaip azartiškai juos žaidžia vaikai ir net suaugusieji. Kažką perka, stato, parduoda, maino, samdo, transportuoja, kelia atlyginimus, malšina konfliktus. Simuliavimas, virtualios tikrovės apgyvendinimas jau senai įvykęs faktas. Tačiau jau seniai ne tik žaidžiama, bet ir visai rimtai naudojami realių įmonių modeliai, analizuojamos įvairios strategijos ir priimami kompiuteriu jau patikrinti sprendimai.
Ar galima sukurti realiai veikiančios įmonės kompiuterinį analogą ir analizuoti reiškinius, kurie dar neįvyko tikrovėje? Pasirodo, ne viską, bet labai daug ką galima "sukišti" į kompiuterį. Tiesą pasakius, į jį sudedamos vadovų, darbuotojų, konsultantų patirtys ir žinios, jos jungiamos į vieningą, suderintą sistemą ir tampa visiškai nauja kokybe, žymiai vertingesne nei atskirų žmonių "nuomonės".
Tas būdas, kuriuo atliekamas taip vadinamas žinių agregavimas, jau apie keturiasdešimt metų apjungtas į sistemų dinamiką - mokslą apie besikeičiančias sistemas. Įmonė yra vos ne pagrindinis to mokslo objektas, kuris laisvoje rinkoje privalo keistis. Tačiau kaip turi keistis, kad pasiektų geriausių rezultatų, joks vadovas ar net konsultantų komanda negali pasakyti iki tol, kol nėra nustatyta įmonės pokyčius lemiančių veiksnių tarpusavio priklausomybė - "kaip-kas-kam" daro įtaką. Nors vargu ar rastume vadovą, kuris neigtų intuicijos vaidmenį priimant sprendimus, tačiau geriausiai tokias "intuityvias" priklausomybes nubraižyti ant popieriaus lapo arba ant lentos.
Priežastinių ryšių diagrama sudaroma dalyvaujant kuo įvairesniems projektuotojams - nuo vadovo iki eilinio darbuotojo, nuo kliento iki konkurento. Šiais laikais grupės sudėčiai paįvairinti vis dažniau kviečiami žmonės "iš šalies". Dar daugiau - matome, kad tokiam projektui vykdyti kuriasi ištisa industrija su savo technologijomis, metodais ir specialistais.
Na o kas toliau, kai jau sudaryta veiksnių priklausomybės, t.y. priežastinių ryšių diagrama? Tolimesnis uždavinys yra sudarytąją priežastinių ryšių diagramą "pernešti" į kompiuterį, kuris gali žymai geriau už žmogų atlikti reikalingus skaičiavimus ir pateikti rezultatus. Šią "pernešimo operaciją" gali atlikti tik specialistai, įsisavinę atitinkamą programinę įrangą.
Štai ir turime įmonės simuliatorių. Ką su juo galima daryti? Išties - daug ką. Na, pirmiausiai galima jį naudoti tikrinant įvairias strategijas, pateikti klausimus ir gauti atsakymus. Pavyzdžiui, ar atidarius naują cechą geriau samdyti naujus darbuotojus, ar apmokyti jau esančius ir palaipsniui uždaryti senąjį cechą? Į kompiuterį įvedami reikalingi skaičiai ir patikrinama, kokie rezultatai, kokios išlaidos būtų vienu ir kitu atveju. Aišku, kad į kompiuterinio modelio struktūrą turi būti įtraukti tie veiksniai, kuriais ketinama operuoti, juos keičiant, tačiau jei jų dar nebuvo įtraukta, tą padaryti paprastai nebūna sudėtinga. Tai reiškia, kad sukurtas modelis nėra "užšaldytas", gali plėstis, prie jo prijungiant naujas dalis, didesnius ar mažesnius modulius. Tačiau svarbu pabrėžti, kad modelio pagrindas išlieka tas pats, jei tik įmonė radikaliai nekeičia savo veiklos. Todėl ir sakoma, kad sukurtas įmonės simuliatorius yra ilgalaikė investicija, kuri atsiperka maždaug per tris metus. Atsipirkimas gali ir paspartėti, jei sukurtas simuliatorius panaudojamas ir kitiems tikslams. Pavyzdžiui, apmokant naujus darbuotojus. Be to, labai sparčiai plinta nuolatinis darbuotojų apmokymas, kvalifikacijos kėlimas naudojant interneto aplinkoje veikiančius simuliatorius, ypač jei įmonė nėra koncentruota vienoje geografinėje vietovėje.
Būtų galima ir daugiau papasakoti apie simuliatorius, bet pabaigai noriu paminėti kelis pavadinimus. Labiausiai paplitęs Europoje ir abiejuose Amerikos žemynuose yra norvegiškas verslo projektų imitavimo paketas „Powersim“. Kai kurie Lietuvos universitetai turi įsigiję šį paketą ir jau keletą metų moko studentus juo naudotis. Kitas paketas yra amerikietiškas „Vensim“, jo galimybės daugeliu atžvilgiu yra panašios į „Powersim“. Dar kiti paketai yra labiau specializuoti, pritaikyti mokykloms ar atskiroms ekonomikos sritims. Aišku, kad paketas yra tik įrankių rinkinys, jis savaime nepateikia kokios nors įmonės modelio. To ir negali būti, nes svarbūs yra ne tiek įmonių bendri bruožai, kiek atskiros įmonės savitumas. Jei dar turėsime omeny, kad įmonė originalių ir pačių geriausių sprendimų ieškojime naudoja "slaptą ginklą" - simuliatorių, tai tokios įmonės konkurenciniai pranašumai bus matomi ir laimėjimai neišvengiami, o investuotojai, akcininkai, savininkai ir klientai liks patenkinti įmonės veikla.
