Po penktadieninio vakarojimo klube “New Orleans” man norisi rėkti Rolando Pavilionio balsu…
Paskutinėmis dienomis artimieji su manimi nesusišneka, nes netyčia pratrūkstu 2000 m. socialliberalų rinkimine leksika: “Atiduokite 2 proc. BVP ne krašto apsaugai, o KULTŪRAI ir švietimui! Laukinio kapitalizmo sąlygomis MENAS nuvertinamas!”
Tikiu, kad norisi pasiųsti mane į Vasaros 5, Žiegždrius ar visuomeninį judėjimą “Už teisingumą ir demokratinę Lietuvą”, bet aš turiu liudininkų, kad sukrėtimas yra pateisinamas.
Praėjusį penktadienį savo dvasingumą nusprendžiau pademonstruoti mane aplankiusioms nemirtingojo TRIO narėms. Dieną praleidusios bibliotekoje Altas ir Sopranas, kojeles ant sofutės paklojusios, mekeno, kad linkusios virsti tik į patalus. Bet aš paskelbiau veto, nes be pasikultūrinimo nurimti neketinau.
O kas gi ir galėjo atsilaikyti prieš t-o-o-o-kį repertuarą: “4 project”. Bosinė gitara, elektrinė gitara, būgnai, saksofonas + vokalas… “disco”, “funk”, “acid”, “drumm&bass”… visa tai ir didelė dozė improvizacijos, viskas pritaikyta šokių aikštelei???
Keršydamos už prievartinę išvyką, mergiotės nusprendė man įvaryti nevisavertiškumo kompleksų. Bandė įbauginti, kad patirsiu žiaurią gėdą, kai manęs vienintelės neįsileis į kazino naktinį klubą, kuriame veikia skaičiaus “21” magija. Nors buvau išrinktųjų sąraše, vis dėlto nerimas buvo apėmęs, tačiau, dėl aukšto meninio lygio renginio, buvau pasirengusi nepaklusti taisyklėms ir į rankinę įsimečiau dokumentą su kiek pakoreguota gimimo data. Dėkui Alto širdį pavergusiam “New Orleans” veidui - realiam Laimiui iš ne itin realaus “Baro”, kad jam įstatymai nė motais.
Kiek po 23 val. oriai įžengėm į požeminį klubą. Akys žiba, skruostai dega, o lūpos kaip vyšnios - taip mes atrodėm, bet nesijautėm. Aš dėl patirto psichologinio smurto praradau bent pusę savo žavesio, Altas - mados auka, niurzgėjo, kad jos batai nepatogūs, o Sopranas tualete pamačiusi minimaliai pasidabinusią konkurentę staiga pasijuto perdėm “buitinė”, apšaukė mane, kad neišmanau arba neperspėjau jos apie šio klubo reikalavimus. Vėliau paaiškėjo, kad mano viešnią savo spec. apranga išgąsdino klubo padavėja.
Susigėdom savo momentinio paviršutiniškumo ir su aistra nėrėm į gyvos muzikos siautulį. Kolegės ramiai kinkavo galvas, nedrąsiai suko klubus, o aš puoliau save realizuoti stipriai apytuštėje šokių aikštelėje.
O kaip gražiai veržlus jaunimas grojo! O kaip aptiškai dauguma ramstė barą ir mažoje klubo erdvėje rikiavosi į minią, stebinčią kelis šokėjėlius…
Sopranas ir Altas metė mane ir paliko trypti su neaiškiu tipu. Vėliau aiškinosi, kad nepadarė apšilimo, bijojo pasitempti kojų raiščius. Bijojo, bijojo ir patį smagumą pražiopsojo!Prieš vidurnaktį muzikantai susipakavo, o klubą užliejo gerai pažįstami, tikiu, kad daug kam jau gerokai įgrisę, diskžokėjų patiekiami “iškilūs ir didžią išliekamąją vertę turintys” muzikiniai kūriniai.
Diskžokėjai turbūt buvo gerai išstudijavęs masių psichologiją, nes tauta akimirksniu persibazavo į “trep-trep” zoną.
Va tada mane ir apėmė siaubas… Sūrios ašaros užgniaužė šauksmą - “Lietuva, kur tu eini?” Po pusvalanduko “New Orleans” mūsų neteko…
