Atrodytų, kad kryžiažodžių mėgėjas ar radijo ir televizijos viktorinų dalyvis turi žinoti daug, labai daug įvairių dalykų iš pačių įvairiausių mokslo ar gyvenimo sričių.
Iš geografijos popieriniam kryžiažmogiui reikia žinoti šalių pavadinimų ir jų pinigų kodus, kai kurias sostines ir kai kuriuos miestus, kurių vardai patogiai telpa į nedidelį langelių skaičių, pvz., Olandijos miestas Osas. Reikia ir upių, jų intakų, ežerų ir kalnų vardų. Iš istorijos būtina žinoti Vytauto žmonos vardą, pateikiamą kone kas penktame kryžiažodyje, arba kaip vadinti skitų dviašmenį kalaviją (akinakas). Iš zoologijos - kokios retos menkinės žuvies (pvz., navagos) ar smauglių bei antilopių pavadinimus. Iš etnografijos - kaip vadinti dviratį vežimaitį ar apatinę žibalinės lempos dalį, ir būtinai - kas yra misa. Iš kalbotyros tokiam “proto bokštui” pakanka mokėti parinkti sinonimus “likimui, gaidai ar atakai”, antonimus “smailam ar ilgam”, gebėti palikti duotuose žodžiuose vien balses ar priebalses, ar sutrumpinti jų pilnas formas iki trumpųjų, veiksmažodžius kaityti laikais ir asmenimis. Dar būtų galima vardyti medicinos, biblistikos, botanikos žinių nuotrupas ar kitus smulkius kryžiažmogiui žinotinus dalykus, kaip kad antai graikų abėcėlės raides pagal jų eilės numerius, kelias lotyniškas sentencijas, antikos dievus ir jų pareigas, kortų pavadinimus ir jų žaidimus, automobilių markes, dažnų akronimų reikšmes, cheminių elementų simbolius, kelis žodžius anglų ir rusų kalba ir dar daugelį kitų dalykų.
Be to, kryžiažmogiui privalu žinoti visą šiandienos realijų vardyną - politikų, sportininkų, TV šou žmonių (tarp jų būtinai Stašaitytės ir Valinskienės), skalbimo miltelių, plaukimo stilių, populiarių filmų personažų, garsių dizainerių bei Holivudo aktorių vardus ir TV laidų pavadinimus. Jį gelbsti mechaninė, kalikiškoji atmintis, nes šiaip žinių, kai apibūdinimą reikia pakeisti pavadinimu, reikia turėti nedaug, o ir tos pačios keliauja iš vieno kryžiažodžio į kitą, taigi paskaičius buvusiųjų atsakymus galima greitai išmokti, kad lėktuvo važiuoklė yra šasi,vyskupo kepurė - mitra, o dirigento lazdelė - batuta.
Be specialių ar bendrų žinių, reikia gebėjimo įvardyti prototipus, t.y. numanyti, kas, kryžiažodžių sudarytojų nuomone, yra tipiškas naminis gyvūnas (čia atsakymai varijuoja dviem kryptimis - karvė arba šuo), baldas (kėdė arba stalas), kas daržovė (bulvė), koks spygliuotis (eglė) ar kokia anglų rašytoja (Agatha Christie). Per prototipus kryžiažodžių sudarinėtojai demonstruoja savo ir įsivaizduojamojo kryžiažmogio skonį, supratimą, o plačiau užgriebus - ir mentalitetą. Įdomu pažiūrėti, kokia mišrainė yra sukrėsta ir krečiama šių dienų statistinio piliečio galvon, ką jis įsivaizduojamai turi žinoti, o ko raustis ir ieškoti po visus įmanomus ir neįmanomus žinių šaltinius, skambinėti ekspertams, ministerijoms, o netekus kantrybės ar ramybės, neradus atsakymo negalint nurimti ar užmigti, net ir patiems sudarytojams, kurie sadistiškai pasiūlo palaukti kito “Oho”, “Aha” ar šanso numerio su visais atsakymais.
Taigi kryžiažmogio galvoje turi tilpti ir derėti pati įvairiausia ir skirtingiausia informacija, mat labai dažnai jo klausiama neįsivaizduojamai paprastų dalykų: kaip tiksi laikrodis, kaip loja šuo, kas yra supinti plaukai, arba tokio pobūdžio “žinių”: kas gali nulūžti karvei (ir kvailiui aišku, kad ragas), kaip vadinasi plaukuota gyvulio oda (kailis), kaip žydas sako “ai” (ui), kuo galima trenkti ir po to išeiti (durimis), ko negalima palikti nelaimėje (draugo) ir kieno gi gali būti paskutinis klyksmas (mados), kad Pitagoro - tai teorema, o tikimybių - tai teorija, o Brailio - tik raštas. Bet ir čia akivaizdu, kad ta informacija yra ne kas kita kaip citatų, klišių, frazių, posakių, idiomų, palyginimų, etiketo formulių, pokalbių frazių, sušukimų, keiksmų, keliažodžių vardų ir kitų kalbos stabarų rinkinys, parenkamas labiausiai pagal tai, kokio ilgio ir kokia raidžių kombinacija toje vietoje reikalinga O reikalingiausi tarpams užkaišyti pasirodo besą trumpiausi žodžiai, tad iš rašytojų čia populiariausi Geda ir Saja, iš kalbos dalių - jaustukai “ai, oi”, o frazių trūkstami žodžiai paprastai esti “iš, ant, kas, tas, iki, ar”.
Eteriniam kryžiažmogiui - radijo ir televizijos laidų dalyviui - yra sunkiau, nebegelbsti langelių skaičius, spaudžia laikas, vilioja kartais visai nemenkas atlygis. Tačiau reikiamų žinių ir pateikiamų klausimų pobūdis labai panašus - fragmentiškas, faktografinis, enciklopedinis, kitaip sakant, po truputį iš visur ir apie viską. Ir tik žinių. Kartais koks vedėjas, reguliuodamas laidos laiką, tarsi ir bando užvesti atsakinėtoją ant kelio, priversti jį pamąstyti, tačiau dažniausiai remiamasi tik žiniomis, kurios būna teisingos arba ne. Ką gi, toks žanras, pasakysite. Bet pažvelkime giliau į šių itin populiarių žiniasklaidos žanrų atspindimą bei formuojamą požiūrį į žinojimą, pagal kurį kryžiažmogis - enciklopedinis žmogus, turintis tarsi įvairiapusį, tačiau drauge labai paviršutinį išsilavinimą, o pačios žinios - tik teisingos arba ne, taigi jokios erdvės reliatyvizmui. Piniginiai ir kitokie prizai lyg ir propaguoja būtent tokį fragmentišką žinojimą, o ne sistemiškas, aiškiai struktūruotas žinias, kai žinojimo pagrindas yra gebėjimas operuoti faktais, aprėpti visumą, įžvelgti sistemos elementų ryšius. Kritinis ar koks kitoks mąstymas, gebėjimas generuoti idėjas, turėti ir pagrįsti savo nuomonę - visa tai lieka už populiariojo žinojimo ribų, žinojimo, kurį būtų galima palyginti su atskirų žodžių kalimu mokantis užsienio kalbos. Kas bandė - žino, kad ne taisyklės ar žodžiai, bet įvairios apimties jų junginiai, mokėjimas konstruoti sakinį ir tekstą, o galiausiai - žinojimas, ką ir dėl ko nori pasakyti, yra kalbėjimo bet kokia kalba pagrindas. Žodyno ir teksto analogija tinka bet kokiam žinojimui, todėl tik sutvarkytos, pačiais įvairiausiais ryšiais susaistytos, įtekstintos žinios lavina ir tarsi magnetas į save traukia kitas žinias. Tik tokios jos moko svarstyti, tyrinėti, apibendrinti ir daryti išvadas, ieškoti tiesos ar paprasčiausio sprendimo, skatina kurti, vertinti, įkvepia ir taip gimdo kitokį žinojimą.
Atsvara populiariųjų žiniasklaidos žanrų suponuojamam žinojimui turėtų būti universitetinis išsilavinimas, ne tik pageidautinai universalus (to siekia ir kryžiažodžių rengėjai), bet ir gilus, sistemiškas, esminis, formuojantis vertybinius požiūrius, gyvenimo būdą ir tikslus. Toks, kuris bet kokiame darbe palieka vietos kūrybai. Kaip kad tie Bohumilo Hrabalo “Pernelyg triukšmingoje vienatvėje” aprašytieji universitetinio išsilavinimo kanalkuopiai, akademikai, kurie dirbdami juodadarbiais rašė savo amžiaus istoriją ir atliko sociologinius tyrimus apie Prahos kanalus ir kloakas, fekalijų tekėjimo ypatumus ir grafikus bei žiurkių genčių karus. Tik kažin ar šiandieninis Lietuvos universitetas pajėgus iš esmės pakeisti mokyklinį ir populiarųjį žinojimo supratimą, parodyti vadovėlinių tiesų reliatyvumą, išvengti supaprastinto ir suprimityvinto pasaulio vaizdo. Ypač dabar, kai dėl nuolat didinamo studentų skaičiaus per srautines paskaitas braška auditorijos, kai individualus žodinis studentų pabendravimas su dėstytojais ar jų diskusijų šansas yra beveik niekinis, kai dėstytojas priverstas griebtis testų kaip optimaliausios realios žinių patikrinimo priemonės. Testų, kurie, kaip ir viktorinų klausimai ar kryžiažodžiai, turi tik teisingus arba neteisingus atsakymus. Ar ir universitetai ruošia kryžiažmogius? Šis ir kiti klausimai kyla rengiantis “Santaros-Šviesos” šiųmetei diskusijai apie universitetinį išsilavinimą “Ar universitetai yra simboliniai visuomenės, politikos ir kultūros centrai”. Į šio rašinio pavadinime iškeltą klausimą atsakyčiau paradoksaliai: kryžiažmogis turi žinoti mažai, bet ir labai daug - kam jam visų tų žinių reikia.
www.akiraciai.lt
