Kuo arčiau rinkimai, tuo garsiau ūžia Lietuvos politinis turgus. Politikai pustosi plunksnas, su vienais poruojasi, į kitus šnairuoja. Politologai iš pusės politikų lūpų bando spėti būsimo Seimo spalvas. Ekonomistams įdomesnis viso to derėjimosi materialus rezultatas – kiek naudos ir kurie visuomenės sluoksniai gali tikėtis naujame politikos cikle.
Didžiąją dalį gerovės žmonės susikuria savo privačia veikla. Politikai Lietuvoje perskirsto apie trečdalį nacionalinio produkto ir bent jau ta dalimi jie piliečių ekonominę padėtį pakoreguoja.
Ar politikai tai daro tinkamai ir yra pagrindinis jų veiklos efektyvumo kriterijus? Kaip gerai veikiančios rinkos mažiausiomis sąnaudomis pateikia prekių įvairiausiems skoniams, taip ir politika gera, jeigu su mažiausiu triukšmu labiausiai patenkina skirtingų visuomenės sluoksnių poreikius.
Taigi ir pasiruošimas politiniam gerovės tvarkymui, t.y. rinkimai irgi vertintini galimos naudos rinkėjui matu. Rinkėjų interesai skirtingi, todėl ir politinės partijos į rinką, t.y. į rinkimus turėtų pateikti alternatyvių pasiūlymų, kaip bus sprendžiami privačiame sektoriuje neįveikiami piliečių gerovės klausimai.
Rinkėjų tikrai nešildo nei valdančiųjų gyrimasis ūkio augimu, nei opozicijos pažadai tą augimą dar spartinti. Pirmiausia todėl, kad išganingąjį BVP savo darbu augina patys rinkėjai, o valdžia tik skaičiuoja ir skelbia. Politinės valdžios efektyvumas matuojamas ne šalies ūkio, prekybos ar statybų apimčių augimu. – tai ne politinės, o pirmiausia privačios ekonominės veiklos matai. Net ir viešosios ekonomikos rodikliai, tokie kaip infliacija, mokesčių ar socialinių išmokų lygis nėra viską apie politikos naudingumą rinkėjams pasakantys žodžiai.
Reikalas tas, rinkėjai nėra vienodi. Kas naudinga vienam, dažnai politikų duodama kito sąskaita. Mokesčių mažinimas palengvintų juos mokančiųjų naštą, bet kitu galu atsisuktų iš valstybės algas gaunantiesiems ir priklausomiems nuo socialinių paslaugų. Net toks atrodytų šventas reikalas, kaip pažadas didinti pensijas, kartu reiškia ir tai, kad į Sodros biudžetą dirbantieji privalės sumokėti daugiau. Štai kodėl tokia svarbi politinių partijų ekonominių programų įvairovė, ar kaip vadina politologai – partijų ideologiniai skirtumai.
Neįmanoma, kad ideologijos bei programos būtų kartu ir skirtingos, ir tuo pačiu patrauklios visiems rinkėjams, kurių interesai nėra vienodi. Todėl partijos, bijodamos užgauti bent kokios socialinės grupės interesus, rašo visiems tinkamas programas, kalba apie visų įmanomų dalykų pagerinimą visiems. Pasekmė - daug visiems gerų ir nieko nereiškiančių, net neskaitomų programų, daug be jokių ideologijų partijų ir kartu jokio prasmingo pasirinkimo rinkėjui.
Tuomet rinkimai vietoje programų ir ideologijų rinkos virsta tikru bobturgiu, kur aukščiausioji politika - oponentų pravardžiavimas ir etikečių lipdymas. Kur didžioji intriga ne kaip bendrame rinkimų sąraše suderinti socializmą su liberalizmu, o liberalizmą su konservatyvizmu, bet kieno pavarde tokį darinį pavadinti ir kurį lyderį ant viršaus užtupdyti.
Nenuobodu, tačiau kaip tai toli nuo realaus rinkėjų gyvenimo ir jų gerovės reikalų.
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją
