Radijas ir spauda perša nuostabią euroviziją - be sienų, laisvo judėjimo ir turtingos ateities svajonę. Nuostabi tautų sąjunga, pasakiška ateities vizija. Sako dar - ne vizija čia, o tiesiog eurorealybė.
Europa atėjo iki mūsų bulviakasio. Nuo socrealizmo atpratusi galvosena vėl kuria šviesios ateities eurorealistinius modelius. Štai ji, ta išsvajota Europa, su milijonais eurų Europos juodadarbiams ir kultūrinėmis tradicijomis, besitęsiančiomis nuo Islandijos iki Australijos.
Turtų ir šlovingos istorijos apžavėti tiesiame rankas nebeuždrausto vaisiaus link: broliai ir seserys, imkit ir su mumis dalykitės. Mūsų vizijos baltai nudažo aptriušusių namų langines ir tarp švarių paklodžių spintoje paslepia vieną kitą šimtą litų bilietams į pažadėtą rojų.
Bet... Kodėl mes perkame bilietus? Kodėl Europa ir migracija yra nebeatsiejamos sąvokos? Mama televizijos ar radijo propagandoje sako: mano vaikai galės mokytis Europoje (suprask, ne Lietuvoje). Šalies dienraščiai vietoj kasdienės skandalų Komunijos dalija pašalaičiams eurosvajonių trupinius: žiūrėkit, mes važiuojam ir nebėra sienų. Važiuokit ir važinėsit mersedesais. Bet ar tam atėjom į Europą, kad išeitume iš Lietuvos?
Sodybų tuštėjimo metas visada buvo dalis Lietuvos istorijos. Migracija yra didžiulis atotrūkis tarp eurovizijos ir eurorealybės, tarp patriotizmo ir tikėjimo savo valstybe, tarp savo tapatybės ir to, kuo tave tavo kultūra laiko, migracija yra erdvės ir galimybių santykis. Todėl klausimas gali būti pateiktas ir visiškai kitaip: ar mes galim būti tokie, kokie esam? Ten, kur esam. Taip, kaip esam. Nesusikūrę savęs, nepasiskolinę savęs ar nepasivogę sau. Neprisitaikę ir nemaištaujantys. Nebijantys ir laisvi. Negeidžiantys Vakarų kapitalo ir biurokratinių struktūrų, kad jis mus valdytų (pokolonijinis lietuviškojo nacionalizmo kompleksas - šeimininko ilgesys), nevagiantys to, kas priklauso valstybei (t.y. mums patiems), neieškantys pasiskolintų tikėjimų, kad jais apie save kalbėtume. Nekišantys visur savųjų, kur galbūt reikėtų kompetentingų... Ar mums tikrai reikia save susikurti - nudažyti tik tuos namus, kuriuos būtinai pamatys užsieniečiai, ir palikti apšepusius užkampius? Žinoti, kada ir kam pirkti šokoladą, kada, kam ir kiek įdėti į kišenę, kokia pažintis yra naudinga, o kuri ne...
Žiniasklaida nori Europos Sąjungos faktą paversti mūsų visų realybe: pabudome ir kelkimės, dirbkime senajai Europai. Kai kurie autoriai, finansuojami europietiškų fondų, bruka į mūsų galvas vieningos ir didelės Europos svajonę. Prakeiktas rašytojo talentas - kurti politinę ir pilietinę tikrovę individams - toli gražu nenumirė su sovietine imperija. O kadangi žmonės nesikeičia, kai keičiasi plakatai, jų vizijos ir realybė gali įgauti slegiantį kontrastą. Ypač dabar, kai Europos Sąjungoje prasidėjo vienijimosi, centralizavimosi procesai. Ką mes apie juos manom? Kur mes ten būsim? Kokią reikšmę turėsim? Štai tikrieji klausimai būsimiems Europarlamento biurokratams - eurovizijos puoselėtojams. Valstybinio galvojimo egzaminas. Ar pajėgs atsakyti?
Eurovizijos dangų temdo du modeliai: nacionalinis ir internacionalinis. Nacionalinis pagrįstas mūsų tikėjimu savimi, savo kultūros pranašumu, kalbos turtingumu, saulės šviesumu. Internacionalinis modelis pritemdo saulę, pašiepia kultūrą, kalbos turtingumą pakeičia akcentais. Pasiklausius kažkokiais būdais į Lietuvos televizijos laidas patekusių pseudošoumenų, jų beveik neegzistuojančios anglų kalbos, darosi nejauku. Bet dar nejaukiau darosi nuo jų beviltiško bandymo nukreipti žodžių srautus į kokią nors mintį (kalbėjimo inercija, išsigandusios vidutinybės išspjauta į eterį). Kur pradingo kultūra iš valstybinės televizijos? Kokiais balsais kalbėsime toje Europoje? Kokį mentalitetą išsiugdėme nepriklausomybės metais? Kokį temperamentą pasirinksime savo nacionaliniam charakteriui? Kokiomis kalbomis bendrausime?
Persistengę būti ispanais ar turkais, būsim visai neįdomūs. Numarinę sakinį laužytos anglų kalbos šipuliuose, esam visai nepasirengę normaliam tarpkultūriniam dialogui. Be abejo, kai dažai langus ar renki braškes, tarpkultūrinis dialogas vyksta ir tylint.
Valstybių reprezentavimas eurovizijoje yra pagrįstas nacionalizmu ir galios troškimu. Eurorealybė yra grindžiama internacionalu, ekonominiu pranašumu ir galios santykiais. Galia taip pat kyla iš nacionalinių tapatybių apibrėžimo, bet ji kartu reguliuoja ir tarpvalstybinius santykius Europos Sąjungoje. Taigi euroturgus yra gana komiškas, jei ne prieštaringas, reiškinys - nacionalizmų ambicijų paradas ir internacionalo triumfas, kur valdo ir kapitalas, ir vieningo europinio identiteto vizija, nors tarpkultūrinis dialogas tarp atskirų individų yra labai ribotas, o kartais ir neįmanomas. Jei tautos nesimaišys, jei jos nesiasimiliuos į kažkokią keistą homogenišką europiečių masę, pamiršusią savo konfliktus, meiles bei neapykantas ir kalbančią nežinia kokia prokalbe, Europa ilgai bus draskoma vidinių nacionalizmo prieštaravimų. Kita vertus, Europos žemėlapyje ilgam laikui išliks žvilgsnis į rytus kaip atsilikusį kraštą, kuriame pigus alkoholis ir pigios moterys garantuoja kultūros patrauklumą.
Taigi kaip atrasti Europoje savo vietą nepaaukojant savo identiteto, išsaugant savo tautines tradicijas? Ar bent suvokiant, kad tikrai tą nelemtą identitetą turim? Nepasikvietę užsieniečių į Europos sąjungos šventei skirtus renginius, už juos ir sudainavom, ir sugrojom. Ir atrodo, kad juos gerai pažįstam. Lietuviška internacionalo sąvoka - jei patys galim būti kitais, tų kitų mums ir nereikia. Kernagiška ironija apie Jamaikos grožį. Bet didžiausias pavojus yra galvojimas, kad tik būdami kitais būsime savimi. Šia prasme lietuvių indėlis į euroviziją šiems metams išsemtas. Lieka tik gyventi eurorealizmo sąlygomis.
