Pastarosiomis dienomis pasirodė pranešimai apie Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) parengtą Lietuvos gydytojo etikos kodeksą. Tai svarbus ir reikalingas dokumentas, jei jis būtų pasirodęs laiku ir jei būtų atsakingai bei rimtai parengtas.
Perskaičius šį kodeksą, neatrodo, kad mūsų Specialiųjų tyrimų tarnyba sugeba rimtai pažiūrėti į tokį svarbų reikalą. Drįsčiau teigti, kad dokumento projekto pasirodymas atrodo kaip pasityčiojimas iš ir taip didelėse problemose paskendusios medikų bendruomenės.
Žinoma, moralinės vertybės yra kiekvienos profesijos pagrindas, tačiau jos gali būti gyvybingos, jeigu yra suvoktos iš vidaus, o ne primestos jėgos struktūrų ir jeigu moraliniai kriterijai yra taikomi visų pirma sau patiems.
Ypač skaudžiai, netgi ciniškai šių dienų kontekste atrodo reikalavimas gydytojui nekelti sau tikslo praturtėti iš gydytojo praktikos. Gali būti, kad Olandijoje, nuo kurios berods nusirašytas kodekso tekstas, - galima suprasti, kad tai vertimas, - kur gydytojai yra viena daugiausiai uždirbančių visuomenės grupių, toks įsipareigojimas atrodo suprantamas. Lietuvoje ateityje, kada gydytojai taip pat taps viena daugiausiai uždirbančių visuomenės grupių, manau, taip pat bus reikalingas dalykas, bet šiandien, kada vidutinis gydytojo atlyginimas nesikeičia jau keletą metų ir tesiekia 1100 litų, kalbėti apie jų praturtėjimą yra įžeidžiama. Susitikimuose žmonės prigesusiomis akimis klausia, kaip jiems išlaikyti ir išmokslinti vaikus. Didelę dalį jų šis projektas turėjo labai nuvilti.
Kita vertus, baigiantis kairiųjų valdymo kadencijai galima drąsiai konstatuoti, kad nesėkmingiausia sritis šiai Vyriausybei, kuri giriasi stabilumu, buvo būtent sveikatos apsauga. Reforma įstrigusi lyg ašaka gerklėje, medikai nusivylę, niekuo nebetiki, pacientai nepatenkinti, sveikatos rodikliai nedžiugina. O pagrindinė Lietuvos sveikatos apsaugos bėda - skurdus biudžetas, kuris yra vienas mažiausių Europoje. Gydytojai, slaugytojos pakėlę sparnus išvykti į užsienį. Pradeda trūkti kvalifikuotų žmonių. Rajonų centruose jau katastrofiškai trūksta gydytojų. Ir šiame kontekste stabdyti gydytojų praturtėjimą… Nežinau, koks Saliamonas galėjo sukurti tokį sakinį. Todėl teigiu, kad šiuo nelengvu metu pasirodę reikalavimai gydytojams aukoti gyvybę, nesiekti uždarbio ir pan. atrodo kaip ciniški pasityčiojimai.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šis "šedevras" viešumoje pasirodo tuomet, kai nepasitikėjimas visų visais mūsų valstybėje pasiekęs apogėjų.
STT, mano nuomone, kol kas neturi moralinės teisės siūlyti tokio pobūdžio kodeksų jau vien dėl to, kad gydytojų vidutiniai atlyginimai dar labai toli nuo vidutinio STT pareigūnų atlyginimo, kuris, mano žiniomis, atskaičiavus mokesčius, sudaro apie 2,5 tūkst. litų. Palyginkime, kaip gyvena didžiulę atsakomybę už žmonių sveikatą nešantys žmonės ir taip pat atsakingi, tik už visuomeninius procesus, jėgos struktūrų žmonės. Aš jokiu būdu neteigiu, kad reikia mažinti STT darbuotojų atlyginimus, bet esu tikra, kad tų dviejų visuomenės grupių žmonės turėtų bent jau panašiai uždirbti. Ir tada jau bus kalbėti apie tam tikrus moralinius įsipareigojimus, kodeksus ir pan.
Esu tikra, kad daugelis gydytojų nori garbingai atlikti savo pareigą, apie tai tenka dažnai su jais kalbėtis, tačiau pareigas sveikatos apsaugos sistemoje turi nustatyti ir medikų darbo sąlygas turi sudaryti Vyriausybė. Antraip kyla natūralus klausimas - kam naudingas dar vienas supriešinimas valstybėje?
STT, gal pati nelabai suvokdama, o gal ir sąmoningai, tapo artėjančių rinkimų pagrindine dalyve. Paradoksas, bet kova su korupcija gali tapti įrankiu labiausiai korumpuotiems patekti į valdžią. Gydytojai, kaip didelę įtaką visuomenei turinti visuomenės dalis, taip pat tampa politinių žaidimų įkaitais. Jų nusivylimas valdžia ir visuomene tikrai turės įtakos ir visuomeniniams procesams, nes ši žmonių grupė turi įtakos visuomenei, jų nuotaikos yra svarbios didelei daliai rinkėjų. Todėl manyčiau, kad čia gali būti sąmoningi veiksmai, nukreipti į medikų visuomenę, kuri turėtų rinktis kitus, ne taip kaip dabar iš jų besityčiojančius.
Dėl teismų
Žiniasklaidos pranešimai apie tai, kad STT domisi teisėsauga, išprovokavo mane pakalbėti ir apie tai. Gerai, kad STT stebi teisėsaugą ir siekia stabdyti galimas korupcijos apraiškas teismuose. Tikrai reikia, jeigu jų yra, o aš tuo neabejoju. Daug žmonių teismais nepasitiki, ten daug bėdų, gerą vardą yra praradę atskiri teisėsaugininkai. Tačiau pranešimai, kad STT svarstys, ar pateikti turimą medžiagą apie galimai korumpuotus teisėjus Generalinei prokuratūrai, ar ne, yra daugiau nei skandalingi. Jei nesi tikras ir nori rimtai kovoti su korupcija, daryk solidžius veiksmus ir kalbėk tik tada, kai esi tikras. O kaip dabar atsitiko: perdavus medžiagą Seimui, Antikorupcinėje komisijoje dirbę žmonės sakė, kad dalis medžiagos buvo užtušuota, - gal vyksta tyrimai ir tos medžiagos negalima viešinti, - tačiau dalis, kur buvo užuominos apie teisėjus, buvo palikta, turbūt sąmoningai. Jeigu Seimui pateikei tokią informaciją, tai eik toliau, kam dar svarstyti - pateikti ar nepateikti. Tai jau mažų mažiausiai viešųjų ryšių sritis, o ne bandymas kovoti su korupcija. Tai bandymas paveikti visuomenės nuomonę, kad vėlgi tęstųsi veikla iš serijos "viskas Lietuvoje supuvę, lietuviai nesugeba patys tvarkytis". Tai jau girdėta.
Mano giliu įsitikinimu, Lietuvos Respublikos prezidentas, Seimo pirmininkas turi ryžtingai pasinaudoti Konstitucijos ir įstatymų suteiktomis teisėmis užtikrinti, kad kova su korupcija netaptų valstybės diskreditavimo, žmonių supriešinimo ir politinės kovos įrankiu. Kova su korupcija politinės kovos įrankiu prieš keletą metų jau tapo Baltarusijoje. Matome, kuo baigėsi. Neva kova su korupcija tapo vienu iš įrankiu Putino administracijos rankose. Tai ar mūsų valstybės vadovai turės politinės valios, nebijodami būti apkaltinti, kad nenori kovoti su korupcija, imtis ryžtingų veiksmų stabdyti šiuos procesus, aš nežinau, bet kviečiu juos tai daryti. O pats Seimas - operatyvinę veiklą kontroliuojanti Seimo komisija - iki prasidedant neeilinei sesijai turėtų išanalizuoti besiklostančią padėtį ir kuo greičiau pateikti informaciją Seimui bei atsakyti į visus kylančius klausimus. Gal tie klausimai kyla nepagrįstai, duok, Dieve, bet tylėti ir bijoti jau nebegalima.
“Omni laiko” redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su politikų pareikštomis mintimis.
