2003-ieji prasidėjo nelaimingai - aš Naujuosius metus sutikau siaubingai, o prezidento rinkimus laimėjo Paksas. Kadangi apie rinkimus jau viską žinote, tad papasakosiu, kokios bėdos ištiko mane.
Akylesnis skaitytojas pastebėjo, kad ilgus tris mėnesius aš nesirodžiau “Omni Laiko” portale. Per tą laiką gavau gausybę laiškelių, kuriuose buvo klausinėjama, kas man nutiko: gal susirgau, pasimiriau, išėjau į vienuolyną, karą ar tiesiog iš proto, o gal net ištekėjau ir patekau į storos, piktos ir pavydžios žmonos vergiją.
Viskas paprasčiau - aš įsimylėjau. O meilė - skirtingai nuo XIX amžiaus romantikų - man neįkvepia jokio kūrybinio polėkio. Teisybę pasakius, ji nieko neįkvepia, išskyrus kvailoką šypseną veide, begalinį pasitenkinimą savimi ir visišką nesidomėjimą aplinka, išskyrus, žinoma, vienintelį objektą - Savo Meilę. Tad nors “Omni Laiko” redaktorius, giliai dūsaudamas į telefono ragelį, primindavo apie mano atsakomybę Lietuvai ir pasauliui, aš gyniausi tuo, kad pagaliau subrendau, atėjau į protą (skirtingai nuo kai kurių mano gerbėjų versijų) ir supratau, kaip neteisingai ir vėjavaikiškai elgiausi praeityje. Todėl dabar atgailauju, vilkiu ašutinę ir retkarčiais prisiminęs, kokių visuomenei visiškai nenaudingų tekstų esu prirašęs, truputį paplaku save odiniu rimbu. O kai redaktorius tapdavo pernelyg įkyrus, pasiūlydavau jam perskaityti knygą “Kaip išgauti taip, kai jums sakoma ne”. Tai davė puikų rezultatą - tris mėnesius galėjau tingėti ir nieko nerašyti.
O mano tinginystės priežasties vardas buvo Agnė ir gyveno ji Kaune. Mes matydavomės kokį kartą per savaitę, retkarčiais praleisdavome savaitgalį. Dabar manau, kad tai buvo pati svarbiausia priežastis, kodėl tiek ilgai su ja bendravau (trys mėnesiai bendravimo mano biografijoje praktiškai prilygsta visai mezolito epochai žmonijos istorijoje). Juk per vieną parą sunku vienas kitam įkyrėti. Antra vertus, tai lėmė, kodėl viskas atsitiko taip, kaip atsitiko.
O istorija prasidėjo kaip tik gruodžio 31-ąją.
Su Agne buvome sutarę, jog Naujuosius švęsime Vilniuje kartu su jos draugais. Tačiau 31-osios dienos vidurdienį iš jos gaunu SMS, kur ji ramiu tonu man praneša, kad viskas keičiasi ir ji švęs Kaune. Normalus vaikinas iš karto sunerimtų. Tačiau ar dėl įgimto naivumo, ar dėl dar giliai tūnančios šaunaus plevėsos dvasios šią žinią interpretavau savaip: “Kadangi ji lieka Kaune, tai aš Naujuosius galėsiu sutikti įprastai, t.y. didelių butelių ir gražių mergaičių apsuptyje”. Po ilgos merginų kabinimo abstinencijos periodo tokia mintis pasirodė itin viliojanti.
Tad užuot skambinęs - ar bent jau SMS pasiuntęs - Savo Meilei, aš kuo skubiau susisiekiau su savo draugais, kuriuos tuos ilgus tris mėnesius ignoravau, atmesdamas bet kokį jų pasiūlymą ironiška ir gyvenimo esmę supratusio vyriškio šypsena.
Jie iš karto kilniadvasiškai sutiko mane priimti į savo linksmą būrelį. Mintyse gerdamas tekilą ir plazdendamas nuo vienos merginos prie kitos it koks pavasario kikilis Lietuvos pievose, nusprendžiu paskambinti Agnei ir jai kilniaširdiškai atleisti: “Ką jau padarysi, kad jau taip išėjo, kad Naujuosius švęsime atskirai”. Tačiau vos tai pasakęs greitai supratau, kad baisiai klydau. Užuot atgailavusi, gailėjusis, rovusis plaukus (ar bent jau galvą pelenais barsčiusis) ir sakiusi, koks aš geras, supratingas bei nuostabus vaikinas, ji pareiškė, jog aš turėčiau viską mesti ir atvažiuoti į Kauną. Kadangi per tuos tris mėnesius gerokai aptingau, manyje sumažėjo romantiško užsidegimo ir, be viso to, dar sugebėjau truputį nutukti (priaugau 2 kg), tad iš karto šį pasiūlymą pradėjau nagrinėti iš praktinės pusės: “O kur aš miegosiu?”. “Pas mane kambaryje”, - atsakė ji. Ir štai tuomet mane ištiko beveik toks pat siaubas, kai sužinojau, jog rinkimus laimėjo Paksas. Juk Mano Meilė gyvena su tėvais. O aš neturiu nei dvasinių, nei moralinių jėgų su jais susitikti, ką jau kalbėti apie galimybę kokią penktą valandą ryto jiems aiškinti, ką veikiu jų dukters lovoje. Ji sako, kad nieko nereikės aiškinti, tik apsimesti miegančiu. Į tokius argumentus aš neturiu jokio atsakymo, todėl pokalbis pasibaigia taip ir nieko nenusprendus, o man numykus, jog stengsiuosi, kad viskas būtų gerai. Taip visuomet sakau, kai būna kas nors blogai.
Dabar man pikta. Negana to, kad mane paliko ant ledo, ji dar priekaištauja, kad aš neatvažiuoju į kažkokį Kauną. Juk ne aš, o ji turi jaustis kalta. Bet ji nesijaučia. Nuo to tik dar pikčiau.
Nusprendžiu į reikalą pažiūrėti giliau. Kadangi geriausia giliau į reikalus žiūrėti geriant alų, paskubomis nukeliauju į šalimais esantį “Savą kampą”.
Žiūrėjimas giliau ir trečias alaus bokalas duoda rezultatų. Kodėl ji pakeitė planus? Ar tik ne todėl, kad turi kitų planų? Sakykim, Naujuosius sutikti su kitu vaikinu. Na, žinoma, taip. Tiesiog nori manimi nusikratyti, o šitie kvietimai atvažiuoti į Kauną tėra akių dūmimas - juk negi ji sakys, kad nevažiuok. Be to, pati manęs nekvietė - tik kai paskambinau, išsakė tokią galimybę. Antra vertus, gal ji mane bando? Žiūrės, ar aš atvažiuosiu, ar ne. Ir pagal tai spręs, kaip labai aš ją myliu. Tačiau kaip aš turiu pasielgti? Viską mesti ir kilniadvasiškai pas ją atvažiuoti? Tačiau taip prarasiu orumą ir pasirodysiu ne vyras, o skuduras, kuris lekia į pasaulio kraštą vos tik ji pamoja mažuoju piršteliu. Tad gal vis dėlto parodyti vyrišką charakterį ir niekur nevažiuoti? Tačiau taip užsigraušiu iš pavydo. O be to, taip ir nesužinosiu, su kuo ji ruošėsi švęsti Naujuosius.
Svarstymų įkarštyje gaunu iš jos SMS: “Dėl manęs nesijaudink. Man Naujieji metai nėra šventė”. Tas “nesijaudink” aiškiai rodo, jog netgi labai jaudinkis dėl to, kad neatvažiuoji, ir esi kiaulė - kaip ir visi vyrai, - kuris sugadino visą šventę. O gal kaip tik mane ramina ir nori, kad neatvažiuočiau? Tačiau tuomet ji turi kitą. Jei taip yra, reikia kuo greičiau ten važiuoti ir išsiaiškinti. Bet kaip su mano vyrišku orumu???
Aš esu pasimetęs. Reikia pagalbos, todėl skambinu savo draugui Benediktui, idant šis patartų, kaip pasielgti. Benediktas autoritetingai teigia, kad aš turiu nevažiuoti į Kauną. “Negalima žemintis, Rapolai. O jei ji dar pyks, tai kuo greičiau palik ją, kad ji tavęs pirma nepaliktų”. Kadangi vieno Benedikto galva vadovautis negalima, paskambinu kitam draugui - Nagliui Meilui. Jis man pataria nieko nepaisyti ir važiuoti: “Kas žino, gal po tokio tavo poelgio jūsų meilė suliepsnos skaisčiau negu Pakso deglai”, - poetiškai užbaigia jis.
Po tokių konsultacijų situacija nė kiek netapo aiškesnė. Paminti vyrišką garbę ir nuvažiuoti? Ar save kankinti pavydu ir numirti iš smalsumo taip ir nesužinojus, ar turi ji kitą? Kadangi nuspręsti nieko negaliu - nusprendžiu išgerti ketvirtą alaus bokalą.
Koks buvo priimtas sprendimas - skaitykite rytoj. O man parašykite, kaip reikėjo pasielgti ir ką daryti.
Nuolankusis Rapolas Rakalas ([email protected])
