Aš tam pasiryžau. Vasario 16-ąją nutarėme su žmona atšvęsti kaip tikri europiečiai. Palikome vaikus prie televizoriaus, o patys nuvažiavome į “Akropolį”. Sako, kad šita vieta magiška, o netoli gyvenantis mano draugas Alikas pasakojo, kad anksčiau toje vietoje naktimis per pilnatį kaukdavo vilkas ir vaidendavosi. Nežinau, kaip iš tiesų yra, bet aplankyti dabar čia stovintį civilizacijos centrą bent kartą per metus privalo kiekvienas statistinis lietuvis.
Jau dabar žinau, koks būtų atsakymas, jeigu to paties lietuvio paklaustum, kas yra Akropolis. Iš istorijos turėjau vienus penketus, bet dabar jau pats sunkiai prisiminčiau, kad dar yra ir kažkokia panašiai pavadinta šventykla Graikijoje. “Akropolis” - tai šventykla Lietuvoje. Amen.
Įeiname vidun. Čia yra visko - maisto, pramogų, bankomatų ir netgi pašto dėžučių. Čia visi tokie puošnūs ir blizga, moterys su nuostabiai apsirengusios, merginos beveik be jokių drabužių... Tarp tokių vaizdų aš netgi su savo išeiginiais languotais marškiniais jaučiuosi nejaukiai. Pasisuku į savo megztiniuotą žmoną - jeigu ne vaikai, tuoj pat išsiskirčiau ir kraustyčiausi gyventi į “Akropolį”.
Gainiodamas eretiškas mintis pajuntu, kad prisiartiname prie malūno. Tikro, medinio ir besisukančio. Šalia kaimiška bakūžė stovi, kiek toliau - kiniška trobelė, palypėjus laiptais - romėniškos kolonos, o už viso to - ledo arena stiklinėmis sienomis. “Štai kokia ta Globalizacija...” - ištariu sau patyliukais ir sustingstu. Tačiau žmona kažkur skubėdama pagriebia mane už rankovės ir ištempia iš šito stebuklo.
Greitai smagi kelionė koridoriais pradeda varginti. Tačiau aš esu gudrus ir išnaudoju kiekvieną vizitą į batų ar drabužių parduotuvę. Vos tik žmona puola matuotis batus, aš irgi pasiimu porą, atsisėdu ant minkštos kėdutės ir vaidinu, kad matuojuosi. Taip galima visai gerai pailsėti ir sukaupti jėgų tolesnei kelionei, o drabužių parduotuvėje įlindus į persirengimo kabiną netgi trumpai nusnausti galima!
Įveikęs koridorių suprantu, kad dar net neįpusėjome kelionės ir mane aplanko lengvas neramumas. Prieš akis - “Ermitažas”, visai kaip Sankt Peterburge. Pagalvojau, kad iškirtus lauke prie pastato likusį miškelį dar būtų galima nesunkiai įkomponuoti verslo centrą, pavadintą “Eifeliu”, vietoj stovėjimo aikštelės pastatyti laisvalaikio centrą “Egipto piramidės”, o visa tai aptverti “Didžiąja kinų siena”. O ką?
Baldų parduotuvėje matau, kaip jauna porelė matuojasi lovą. Matyt, žmonės nori pasiruošti visiems gyvenimo atvejams, todėl į juos bežiūrint net mano seniai užkalkėję hormonai netikėtai atsigauna, trenkia į smegenis ir vis švelniau žvilgčiodamas į žmoną puolu ieškoti atokesnės lovos. Deja, visur kaip virusų pilna tų pardavėjų. Tenka kuriam laikui apsiraminti.
Dar kelios valandos tarp vonių, unitazų, durų rankenų, tapetų ir pajuntu, kad pradedu nebejausti savo kūno. Galbūt tai ir yra tikrasis stebuklas, tačiau aš esu per daug pavargęs, kad galvočiau apie tai. Žmona dar turi daugiau jėgų, tačiau ir jos nereikia ilgai įkalbinėti, kad koridoriais apsukę paskutinį garbės ratą, mautume laukan. Apsipirkinėjimas - iššūkis ne silpnavaliams. Iki Kovo 11-osios čia tikrai nebegrįšiu.
