Pirmai pažinčiai su legendomis apipintu kraštu ruošiesi kaip ilgai lauktam pokalbiui su iš kino ekrano pažįstama kino žvaigžde. Krebžda nerimas ir jaudulys. Tiesa, pirmų pažinties akimirkų su Kinija teko palaukti, nes SAS kompanijos lėktuvo duris iš lauko turėjęs atverti Šanchajaus oro uosto darbuotojas ankstyvą balandžio pirmadienio rytą kažkur plevinėjo.
Ant pečių uždėtas kuprines teko nusiimti ir kurį laiką ramstyti lėktuvo sienas. Santūrūs lėktuvo keleiviai, tarp kurių dominavo skandinavai, nepasitenkinimą reiškė sarkastiškais žvilgsniais ir užtęstu dūsavimu. Kaip įsitikinau per dvi savaites, praleistas imperatorių žemėje, iš kurios kultūrą prieš daugelį metų importavo net japonai, jeigu lėktuve būtų buvę daugiau kinų, čia būtų kilęs triukšmas. Santykius Kinijoje aiškinamasi rėkavimais. Taip, rėkavimais, bet ne muštynėmis. Vyrai vartoja vienus, moterys - „lengvesnius“ keiksmus. Nors moteris, perėjusi į vyrišką keiksmų leksiką, gali gauti antausį, milijardinėje šalyje muštynių per dvi savaites matyti neteko.
Antra netikėta pažintis su Kinija laukė taksi stotelėje, kai ryžtingu žingsniu priėjęs vyras pasakė žinąs, kaip važiuoti mums reikalingu adresu, griebė lagaminus ir į požeminę automobilių aikštelę pasileido kiek kojos neša. Pradžioj šmėstelėjo mintis, kad bandoma atimti mūsų daiktus, vėliau įsitikinau, kad taip kovojama už JAV doleriais mokančius turistus. Matyt, dėl nemiegotos nakties taksistas buvo piktokas, tačiau mūsų veiduose įskaitęs nepasitikėjimą nenorėjo gadinti įspūdžių ir visą kelią garsiai kartojo anglišką žodį „yes“. Jį tardamas nukasdavo paskutinę raidę, todėl buvo panašesnis į savimi pasitikintį Teksaso reindžerį nei kuklų Rytų atstovą.
Nostalgija motociklams
Balandžio pradžioje Kinijoje žydintys medžiai dvelkė gaiva. Kruopščiai lyg Anglijos karalienės sodai prižiūrimos pakelės ir idealiai suremontuotas trijų juostų 40 kilometrų kelias iš Šanchajaus Pu Dongo oro uosto į miesto centrą neprailgo. Žvilgsnį traukė ne tik lyg grybai po lietaus į viršų besistiebiantys gyvenamieji daugiaaukščiai, bet ir europiečiui neįprasti kinų taksi. Čia vairuotojas ir priekinės sėdynės keleivis yra atskirtas plastmasine pertvara. Juokaudamas kinas sakė, kad daugelis keturračių savininkų negali pamiršti motociklo, todėl automobilyje įsitaiso motociklą primenančią plastmasinę pertvarą.
Įspūdžiai apie iš anksto girdėtą kinams įgimtą kuklumą išgaravo jau po pirmosios kelionės į bičiulės, pas kurią apsistojome, namus. Oro uoste tikinęs, kad pakaks 15 JAV dolerių, atvykus į vietą, taksistas pradėjo rėkauti gimtąja kalba ir reikalauti daugiau pinigų. Nors buvo 7 val. ryto, kada dauguma žmonių turėtų būti mieguisti, Šanchajaus gatvės buvo užpildytos nuolat gausėjančių dviratininkų, o aplink mus pradėjo burtis niekur neskubantys žiopliai. Gausybė žmonių priminė penktadienio vakarą sausakimšai prigrūstą Londono barą. Dažno jų krepšyje kyšojo jau nupirktos šviežios daržovės ir lietuviams nepažįstama gausybė augalų, naudojamų kinų virtuvėje. Kai bandžiau diskutuoti su balsą vis labiau keliančiu apkūniu mūsų vairuotoju, supratau, kad angliškai jis nekalba, o tik labiau įsiaudrina ir neatsitraukia nė per žingsnį. Šį spektaklį nutraukė bičiulė, davusi jam keletą juanių. Tik vėliau sužinojau, kad įlipus į taksi Kinijoje reikia prašyti įjungti skaitiklį. Jeigu valdžia sužino apie šio reikalavimo nepaisančius vairuotojus, gali atimti licenciją. Beje, lietuvišku supratimu, taksi čia nežmoniškai pigūs. Kilometras kainuoja apie 20 lietuviškų centų. Tiesa, įsėdus, skaitiklis iškart išmuša 10 juanių (arba 3,3 Lt), todėl net ir važiuodamas trumpesnį atstumą turi juos mokėti. Dažnoje taksi įmontuoti televizoriaus ekranai, o savo įvaizdžiu besirūpinančių firmų vairuotojai mūvi baltas sintetines pirštines, kurios prie tamsių drabužių ir tamsaus gymio švyti lyg fakelas.
Automobiliuose - vado fotografija
Parą nemiegojusį turistą, ankstyvą rytą atvykusį į Kiniją, pradeda apimti abejonės, ar tikrai esi būtent šioje šalyje. Šanchajus, per pastarąjį dešimtmetį išaugęs 10 mln. gyventojų, primena didžiausią pasaulyje statybų aikštelę, kuri stebina ne tik dėl aibės kranų, bet ir vis kitokia dangoraižių architektūra. Vilniaus dangoraižių rajonėlis, palyginti su Šanchajaus statybomis, primena pirmuosius studento bandymus.
Netikėtai užklupusios abejonės dėl geografijos prasisklaido, kai pamatai būrį į mokyklą skuodžiančių raudonus kaklaraiščius ryšinčių pionierių ir žaliomis juostelėmis pasidabinusių „spaliukų“. Ilgesnį laiką praleidus Kinijoje, neduoda ramybės klausimas, - ko šioje šalyje daugiau - kapitalizmo ar socializmo. Netrūksta elgetaujančių ir ligonių, tačiau jeigu neturi pinigų, beviltiška tikėtis paramos iš valstybės. Tai itin gerai suvokė jaunoji karta, kurios mintyse sukasi vienintelis noras - uždirbti kuo daugiau pinigų. Kapitalizmo privalumus suvokia dažnas didžiausios šalies pilietis, tačiau prie Mao mauzoliejaus Pekine nusidriekia eilės, kurių galo nematyti. Atrodo, kad ši juodais ir pilkais drabužiais vilkinti beveidė minia dalyvauja grandioziniame kino projekte, o ne atėjo pagerbti buvusio šalies vadovo. Tokių garbintojų gausu ne tik mauzoliejaus prieigose. Gana daug vyresniojo amžiaus vairuotojų kabina Mao nuotrauką automobilyje prie priekinio veidrodžio ir žavisi juo taip pat kaip tikintys Lietuvos lenkai, dabinantys savo automobilius šventųjų „abrozdėliais“.
Tęsinį skaitykite rytoj.
