Kiekvienas karas, bet koks karas turi savo taisykles. Net jeigu taisyklių nėra, tai taip taisyklė. Tiesa, strategija, šiuo atveju, irgi neblogas dalykas turėti. Šių dėsnių nesuvokiantys yra pasmerkti pralaimėjimui.
Po vieno „ilgojo“ irgi kruvinai avaringo savaitgalio Lietuvoje, iškilmingai paskelbtas Karas karui ir pažadas nuožmiai gintis. Karo pradžią nubrėžęs koncertas-mitingas, kuriame jungtinės žinybų pajėgos skaldė ugningas kalbas ir garsūs pritariančiųjų trimitai joms antrindami kvietė kovon, žadėjo mažiausiai Kryžiaus žygio aršumo kampaniją vainikuotą didžia pergale.
Karas prasidėjo, nepaprastoji padėtis įvesta, suūkė sirenos, nutilo trimitai ir abipus apkasų stojo nejauki tyla... Kur ne kur plazdėjo transparantai, kur ne kur tyloje girdėjosi susijaudinusių betgi laukime nuščiuvusių žiūrovų žagsėjimas.
Karas dalykas rimtas ir kiekvienas jį skelbiantis tatai turi žinoti irgi paisyti elementarios logikos. Negali gi jį paskelbęs išvengti pasekmių ir tikėtis vien medalių. Bet kuris karys, jau nekalbant, tebūnie, apie be kibirkšties ir Dievo dovanos vadus, supranta, jog norint „pliektis“ reikia vėzdo ir to, kuriam juo dera vožt.
Tyla truko neilgai. Tai buvo tyla prieš mūšį. Apstulbę užpultieji pamažu atsikvošėjo, iš pradžių atsargiai, vėliau vis įžūliau mynė akseleratorių, o visai įsidrąsinę, „ant aukštų apsukų“, įjungė pirmą pavarą. Tuo metu karo karui organizatoriai ir sąjungininkai vis dar girdėjo hipnotizuojantį paskutinį pergalę pranašavusio koncerto orkestro akordą, kurį nutraukė žviegiančios padangos, pakvipo degančia guma, panikos prakaitu bei kitomis karą paskelbusiųjų baimės išskyromis. Kol pirmieji „svilino“ ratus, antrieji, metę vėliavas ir trypdami savas triūbas, puolė trauktis ir užnugaryje dosniai apipylė frontą statistiką ir patarimais.
Karas karui vyko „į vienus vartus“ gal dar ir todėl, kad niekas nežinojo kuo vardu priešas, nei kaip jis atrodė ir skiriamuosius ženklus šiame kare naudojo vien eiliniai, kurie ženklinosi lipdukais „Karas karui“. Jų nebuvo daug, jie buvo priešakinėse linijose nežinodami apie priešo skaičių ir dislokaciją, nieko nenutuokė apie būsimų susidūrimų vietas irgi pasalas. Jie nežinojo kas yra priešas ir, neturėdami kitos išeities, nuolankiai ėjo pasitikti likimo. Ir nematomas priešas juos traiškė. Tuo tarpu karo prieš karą vadai TV, radijo imtuvuose, ministerijose, komisariatuose ir kitose sunkiai pasiekiamose bei gerai įtvirtintose vietose skaičiavo nuostolius ir retų pergalių proga surengtų koncertų-mitingų proga išeidavo pamojuoti elektoratui iš už neperšaunamo stiklo.
Tas karas vyksta iki šiol, jo nelaimėsime ir lygiųjų niekada nebus, nes kažkas buvo toks paikas ir nepaisė karo dėsnių, neturėjo priemonių jam vykdyti ar nemokėjo pasinaudoti esamomis ir pradėjo karą nuo pergalės parado. Neiškėlęs uždavinių ir nenumatęs kovos taktikos ją pralaimėjo dar nepradėjęs. Būtų galima juos atiduoti karo lauko teismui, bet juos vežioja automobiliuose su švyturėliais. Paradoksalu, o gal ir dėsninga, jog taisyklių nepaiso jie, o pralaimime mes. Netikite? Atkreipkit dėmesį į eilinę savaitės įvykių keliuose suvestinę. Mėsmalė.
Beje, šioje mėsmalėje mes irgi turime teisę. Teisę į savo kovą. Ne už juos, bet už save. Netolerancija netolerancijai. Tam nereikia nei vėliavų, nei dūdų. Tiesa, gera valia ir pilietiškumas būtų gerai.
