Būna moterų, kurios vyrus laiko per didžiulį atstumą ir turi slaptus meilužius. Ir būna moterų, kurios priima dėmesio ženklus iš daugelio vyrų, bet lieka ištikimos savajam. Tačiau ar galime kalbėti apie “ištikimybę”, jei moteris, už šeimos ribų, apsupa save kitais vyrais? Kas slypi už žodžio “ištikimybė”?
Liucija L. rašo: “Kartą vienas iš mūsų skyriaus bendradarbių nelauktai pasiūlė man per pietų pertrauką drauge išgerti kavos artimiausioje kavinėje. Per dešimt vedybinio gyvenimo metų tai buvo pirmas kartas, kai “svetimas vyras” man siūlė eiti drauge su juo į kavinę. Neslėpsiu, tai man buvo stiprus stresas. Ėmiau panikuoti. Nežinojau, kaip pasielgti. Pirmoji mintis, šovusi man į galvą, buvo apie vyrą: o ką jis pamanytų, pamatęs, kad gurkšnoju kavą su svetimais vyrais?”
Jei jūs sau leidžiate nors truputį pakoketuoti - iš vyro pusės “teisėtai” galite susilaukti “atsakomosios reakcijos”. Atsakydamas į jūsų šypseną, jis gali dovanoti šokoladą (ar turėtumėt jį priimti?), pasisiūlyti jums palaikyti kailinius (sutikti, ar pasakyti: “ačiū, aš pati”?), paprasčiausiai paliesti jūsų ranką savąja (“Nepergyvenkite, viskas bus gerai” - ką daryti tokiu atveju?).
Bet štai kita nuomonė (Alina M.): “Paaiškinsiu, kodėl elgiuosi santūriai su vyrais. Galvoju apie save. Apie tai, ar man patiktų, jei mano vyras rodytų dėmesį kažkokiai kitai moteriai savo darbe. Tegul ir “nekaltą”. Niekuomet neleisiu, kad vyrai, dirbantys drauge su manimi, padėtų apsirengti. Įsivaizduoju to vyro žmoną, žiūrinčią į mus abu: ką ji apie mane pagalvotų? Nedaryk kitoms moterims to, ko nenori, kad tau darytų! Ištikimybė man - tai ne tik lova. Taip, aš noriu būti vienintelė savo vyrui: ir noriu, kad jis man būtų vienintelis”.
Bet, laikydamasi tokios pozicijos, ar Alina nepraranda savo natūralumo? Jei atidžiai pažvelgsime į ją, tai pastebėsime perdėtą jos kostiumėlio griežtumą ir sukaustytus judesius. Savo mokykloje - ji pirmoji kovotoja už “tyrą moralinį mokytojo veidą”. Nuo pastabaus stebėtojo žvilgsnio nepraslysta tam tikras jos nuomonės kategoriškumas ir už to kategoriškumo slypinti vidinė įtampa. Ar iš tiesų laiminga Alina?
Neskatindami jūsų kiekviename žingsnyje atsakinėti į vyriškio rodomą dėmesį, siūlome susimąstyti štai dėl ko. Bijodama “kitų” vyrų, panikuodamos, kai jie rodo dėmesį - ar galite garantuoti, kad tai būtent jūsų jausmai, kad jų jums neįteigė taip vadinamoji tradicinė moralė? Ar iš tikrųjų jums nereikalingas kitų vyrų dėmesys?
Kai savyje slopinate visokias artumo su “svetimais” vyrais apraiškas - jūs žengiate “stiprių” instinktų slopinimo keliu.
Blogai tas ar gerai, bet toks yra biologinis faktas. Ir vyriška, ir moteriška prigimtis užprogramuota tam, kad būtų siekiama suartėti su priešinga lytimi. Iš egzistuojančios moralės taško, šie instinktai amoralūs, nes jie nenumato turėti vieno partnerio (kitose tautose ir civilizacijose susiduriame su kita, labiau atitinkančia prigimtį morale, leidžiančia poligamiją), o atvirkščiai - skatina partnerių kaitą. Vargu, ar daugelis rūšių ir šiandien tebeegzistuotų, jei patelė visam gyvenimui rinktųsi vieną ir tą patį patiną.
Kaip tas susiję su mumis, žmonėmis? Ogi tiesiogiai. Moralinių normų dėka mes skiriamės savo elgsena nuo gyvūnų. Būtent moralė, slopinanti ir tramdanti instinktus, daro mus žmonėmis.
Bet ar tas reiškia, kad morale turime galutinai užgožti prigimtį? Ar neims gamta mums keršyti, sukeldama liguistus kompleksus (vienam iš jų ir priklausė “vyro baimė”), mūsų laisvos esybės suakmenėjimą?
Jei visada vadovausimės vien instinktais, būsime panašūs į gyvulius (ir tokias moteris, kurios be atrankos suartėja su įvairiais vyrais, moralė griežtai smerkia). Bet jei kiekviename žingsnyje vadovausimės protu, sampratomis, visiškai slopindamos savo instinktus (o moralė ir yra sampratų viešpatavimas mumyse), tai galime tapti panašios į robotus.
Šia prasme lytiniu aktu nesibaigiantis flirtas - tarsi atlieka kompensacinę funkciją žmonėms, siekiantiems išsaugoti monogamiją ir tuo pat metu - nors taip patenkinti savo instinktus.
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
