Rinkimai duoda įvairovės mūsų psichikai. Net totalitarinėje valstybėje, kur rinkėjai faktiškai neturėjo pasirinkimo, į rinkimus buvo einama kaip į šventę. Prisiminkim orkestrus, muziką, išeiginius drabužius. Būdavo net vaišės. Rinkimai mūsų pasąmonei turi ritualinę prasmę.
Ramunė L. rašo: “Netikiu nė viena partija, todėl į rinkimus nevaikštau. Visi, ką rinkau, pasirodė esą melagiai. Visais nusivyliau. Tik pripuls prie valdžios, iškart pamiršta rinkėjus, užsiima tik savo turtėjimu. Nejau tai politikai? Tai kažkokių nusikaltėlių gauja. Dabar gyvenu ne politika, o savo šeima, gamta, lankausi koncertuose, parodose ir esu laiminga!”
Tai daugelio iš 30-50 proc. Lietuvos gyventojų, kurie ignoruoja rinkimus, nuomonė. Save priešpriešinti valdžiai - ir gera, ir kartu bloga nuostata. Ramunės laiške patyręs psichologas negali nepastebėti pozos. Ramunė nori mums kažką įrodyti (mums ar sau pačiai?). Bet ką? Kad visa valdžia - “vieni nusikaltėliai”? Gyventi įsitikinus, kad tavo šalį valdo “nusikaltėliai” - tikras stresas.
Daugelis iš neinančių balsuoti priklauso asmenybėms, kurios turi akivaizdžių kompleksų. Jie sukuria sau savotišką įsivaizduojamą pasaulį, kur viešpatauja juodos ir baltos spalvos. Juoda spalva - tai valdžia, kuri yra jei ne visų, tai daugelio asmeninių problemų priežastis, o balta spalva - tai pats rinkėjas, įsivaizduojąs save kaip “auką”. Tai yra infantiliška. Iš valdžios reikalaujama atitikti idealą, o jei ji negali būti idealas, tai “vaikas” įsižeidžia.
Problema ne ta, kad tarp valdininkų nėra tokių, kurie nepažeidžia įstatymo. Jų yra ne tik Lietuvoje, bet ir Vakarų šalyse. Jų yra visur. Tačiau tam, kad gyventume be streso, reikia nors truputį pasitikėti renkama valdžia.
Iš esmės žmogus, kuris įsitikinęs, kad jo šalį valdo nusikaltėliai, “mafija”, pats sau susikuria tą įvaizdį. Ir tas įvaizdis jam būtinas kaip atramos taškas, kaip veidrodis. Žiūrėdamas į jį, žmogus mato save “auka”, gailisi savęs, atnaujina pagarbą sau. Tačiau jis nemato, kad tikroji pagarba sau neturi nieko bendra su įžeista savimeile. Ir kad savęs kaip aukos įvaizdis - vienas iš pačių neproduktyviausių psichikai. Jis blokuoja energiją, neleidžia ko nors pasiekti, atima tikrąjį pasitikėjimą savimi.
Žmogus tarsi sako: aš nieko nepasiekiau, neturiu pinigų, esu nelaimingas, nes šalį valdo mafija. Ar tai teisinga? Iš tiesų labai dažnai visos problemos slypi jo psichikoje, charakteryje. Nes aplinkiniai žmonės ir kažką pasiekė, ir sugebėjo užsidirbti pinigų, ir prisitaikyti prie naujų sąlygų.
Valstybę reikia kontroliuoti, bet ne kaltinti! Kaip tik tie, kurie kaltina, jos nekontroliuoja, visuomenine veikla neužsiima, pilietinės pareigos jausmas jiems svetimas: jie tarsi atskiria save nuo valstybės, “laikosi nuošalyje” kaip Ramunė.
Turite visišką teisę neiti į rinkimus. Bet taip jūs atimate iš savęs galimybę dalyvauti tam tikrame visuomeniniame rituale. O tai savo ruožtu gali sukurti neigiamą psichologinį foną jūsų pasąmonei.
Išmintinga būtų nesutapti su valstybe, minia, bet ir pernelyg jai savęs nepriešpriešinti. Nesutapti - nebūtinai reiškia būti priešiškai nusiteikusiam. Gyvendamas “priešų apsuptyje” išeikvoji pernelyg daug energijos!
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
